Varduvos upė

Varduvos upė. S. Sidabro nuotrauka

Kviečiame susipažinti su viena iš buveinių apsaugai svarbių „Natura 2000“ tinklo saugomų teritorijų – Varduvos upe.  Natūralūs  stačių šlaitų medynai, siauro slėnio mikroklimatas, upės dešiniajame krante, jos nedidelės kilpos siauriausioje vietoje esantis Rimolių piliakalnis, upės vingiuose  atsiveriančiuose „paveiksluose“ augantys šimtamečiai ąžuolai užburia pirmąkart čia apsilankiusius. Įvairių tyrimų metu suskaičiuota 11 šikšnosparnių, virš 450 naktinių drugių rūšių, auganti storiausia Lietuvos eglė, – tai tik nedidelė vaizdingo draustinio gamtinio komplekso išraiška skaičiais.

Saugomi įvairūs elementai

Storiausia Lietuvos eglė. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos.

Varduvos upė savo kelionę pradeda iš pelkių Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Praeito šimtmečio  melioracijos vajus negrįžtamai pakeitė mažo upelio aukštupio tėkmes. Įrėminta  grioviuose, ji prarado savo pirmykštę gyvastį, sraunumą. Išsaugoti  raiškų Varduvos slėnio ir artimiausios aplinkos kraštovaizdį, gamtos ir kultūros vertybes Mažeikių raj.  atkarpoje tarp Sedos ir Renavo, 1992 m. buvo įsteigtas Varduvos valstybinis kraštovaizdžio draustinis  (plotas 467 ha). 2009 metais  ši teritorija, draustinio ribomis buvo įtraukta ir  į Europos bendrijos šalių buveinių apsaugai svarbių (BAST) „Natura 2000“  teritorijų tinklą.

Renavo dvaro, patenkančio į draustinį, direktorius ir gamtininkas Deividas Makavičius teigė, kad didelė kraštovaizdžio elementų įvairovė sudaro geras sąlygas palyginti mažoje teritorijoje atsirasti ir išlaikyti savo populiacijas skirtingoms augalų ir gyvūnų rūšims.

Stačiuose upės šlaituose auga daugybė augalų

Tuščiaviduris rūtenis. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos.

Buveinių būklę stebinti Nacionalinio parko Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėja Gitana Sidabrienė papasakojo, kad šioje saugomoje teritorijoje mokslininkai  ypač gerai įvertino ir išskyrė natūraliai susiformavusias šlaitų ir griovų miškų  buveines. Lyginant su kitomis teritorijos buveinėmis, jos geriausios būklės. Jos formuojasi stačiuose upių šlaituose, gerai apšviečiamuose saulės. Vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvožemyje gerai auga varpuotoji juodžolė, plačialapis katilėlis, tusčiaviduris rūtenis ir kiti augalai.

Daugiametė blizgė. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos.

Taip pat teritorijoje keroja buvę  reti ir iki 2019 m.  į Lietuvos respublikos saugomų augalų sąrašą įrašyti daugiametė blizgė bei meškinis česnakas.

Renavo dvaro teritorijoje auga  storiausia Lietuvos eglė, kuriai jau apie 180 metų. Jos kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 3,89 m, aukštis – 36,8 m. Ši eglė atlaikiusi net kenkėjo žievėgraužio tipografo antpuolius, toliau auga ir stiebiasi aukštyn.

Nenuganomos pievos apauga mišku

Melsvasis gencijonas. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos

Problematiškiausia išlieka pievų buveinių būklė. Iš patikrintų 16 pievų buveinių, pusė jų blogos, ar vos patenkinamos būklės, nebe atitinkančios buveinės kriterijų. Pievos apleistos, apaugusios nitrofiliniais augalais (augalai, kurie mėgsta azoto pilną dirvožemį, tokie kaip didžioji dilgėlė, baltoji balanda, paprastoji žilė ir kt.), krūmais, medžiais. Nacionalinio parko specialistei antrino ir D. Makavičius, įvardinęs, kad didžiausia bėda yra su stepinėmis pievomis, nes išnyko smulkusis ūkininkavimas. Nevykdant ganymo ar nesant didelių kanopinių laukinių gyvūnų, pievos užauga krūmynais ir medžiais.

Tai lemia ir kitų tokiose teritorijose augusių augalų nykimą. Paskutiniais metais beveik neberandama melsvojo gencijono, daugiamečio augalo, kuris anksčiau  gausiai augdavo sausų kalvų pašlaitėse ir sąžalynuose.

„Bet visoje Lietuvoje tas pats ir be specialių priemonių, tvarkymo darbų niekas nepasikeis. Kaime beveik nebėra smulkiųjų ūkininkų, kurie laikytų po vieną ar kelias karves ir ganytų tose pievose. Arba bent šienautų jas“, – konstatavo D. Makavičius.

Teritorijoje gyvuoja saugomi moliuskai ir varliagyviai

Medvarlė. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos

Upės vagoje aptinkama į Raudonąją knygą įtraukta ovalioji geldutė. Šie moliuskai įsikuria tik  švariuose, tekančiuose vandenyse su smėlio arba smulkaus žvyro dugnu. Vietomis dar plaukioja Lietuvoje reti ir saugomi margieji upėtakiai bei mažosios nėgės.

Teritoriją jau pasiekė ir medvarlės. Jos buvo žmonių perkeltos į  Latviją iš šiltesnių vietų ir pradėjo plisti į pietus, grįždamos atgal, kur šilčiau. Taip pasiekė ir balas aplink Varduvos upę. Dabar šioje šiaurės vakarų dalyje jau galima rasti gana nemažą medvarlių populiaciją. Visai šalia BAST teritorijos, kūdrose girdima po keliasdešimt patinėlių balsų. Aptinkama ir kita saugoma varliagyvių rūšis – skiauterėtasis tritonas.

Gausu drugių ir šikšnosparnių

Juodieji apolonai. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos

D. Makavičius pristatė atliktus naktinių drugių tyrimus, kuriais per metus buvo aptikta virš 450 rūšių. Tarp jų – ypač reta ir dar mažai ištyrinėta rūšis – salpinis pelėdgalvis. Daug ir dieninių drugių – juodųjų apolonų. Birželio mėnesį Renavo dvaro darbuotojai juokauja, kad šiuos drugius galima matyti gausiau, nei kopūstinius baltukus daržuose rugpjūčio mėnesį.

Taip pat šiame draustinyje gyvena vos ne visa Lietuvoje žinoma šikšnosparnių rūšinė sudėtis (11 rūšių iš visų 14 gyvenančių Lietuvoje). Čia yra rudųjų nakvišų, šikšniukų nykštukų, vandeninių pelėausių veisimosi kolonijos.

Žvirblinė pelėda. N. Vėlavičienės ir D. Makavičiaus nuotraukos

Paukščiai rodo gerą miškų būklę

Teritorijoje gausu paukščių. Žinoma ir stebima keletas tulžių veisimosi urvelių, peri didieji dančiasnapiai. Teritorijoje, aliuvinėse pievose, šalia senvagių jau keletą metų stebima perinti gervė, aptikta keletas suopių lizdų. Nacionalinio parko direkcijos darbuotojų iniciatyva vienoje iš miško buveinių buvo įrengta dirbtinė lizdavietė juodajam gandrui. Gamtininkai tikisi, kad jie lizdavietę aptiks ir įsikurs.  Draustinyje stebimi ir vištvanagiai, ir paukštvanagiai.

Iš retų ir ypač saugomų rūšių galima paminėti pilkąją meletą. Taip pat čia gyvena vidutinis genys ir kitos, dažnesnės genių rūšys. Tai rodo, kad medžiai brandūs, yra negyvų jų mitybai ir uoksams reikalingos medžių.   Be naminės pelėdos ir mažojo apuoko dvaro parke aptiktos ir žvirblinės pelėdos, kurios populiacija pastaraisiais metais pagausėjo.

Gamtos svarbiausia netrikdyti

Varduvos kraštovaizdžio draustinis. S. Sidabro nuotrauka

Skirtingas miškų buveines, juose gyvenančias retas gyvūnų ir augalų rūšis padeda išsaugoti tai, kad draustino miškuose beveik neūkininkaujama, nemedžiojama. Pakrantėse minimaliai lankomos poilsiavimo tikslais. Net ir pati upė, nors būdama srauni, nėra populiari tarp baidarininkų, upėje daug virtuolių, vasarą vanduo nusenka. Tai mažai žmonių trikdomas Žemaitijos kampelis. Dvaro teritorijoje irgi tvarkomasi gamtiškai, nedaroma „golfo pievučių“.

Į Varduvos valstybinį kraštovaizdžio draustinį žmonės važiuoja žinodami, kad čia galima surasti daug laukinės gamtos. Žodžiais nenupasakosi, reikia pamatyti.

 
Nuotraukų galerija

Varduvos upė
Varduvos upė
Varduvos kraštovaizdžio draustinis
Juodasis apolonas
Renavo eglė
Žvirblinė pelėda
Baltijinė gegūnė
Daugiametė blizgė
Melsvasis gencijonas
Rytinė medvarlė
Tuščiaviduris rūtenis
previous arrow
next arrow