Gamtininkas S. Paltanavičius: „Mes patys padarėme taip, kad natūralios gamtos neturėtume“

Gamtininkas, rašytojas, fotografas Selemonas Paltanavičius pažymi, kad šiandien žmonės gamtą pažįsta prasčiau nei anksčiau, o save vadinantys kovotojais už planetą, dažnai kovoja vien skambiais lozungais.

Kas šiandien labiausiai neramina gamtininką? Kas sąlygoja tai, kad žmonės tolsta nuo gamtos? Ir kodėl gamtos negalima palikti savieigai? Apie tai ir kalbėjomės su S. Paltanavičiumi.

„Kai kurie pagal savo amžių išmano bauginančiai daug“

Pašnekovas sako, kad nuolat bendraudamas su skirtingomis auditorijomis pastebi porą atsikartojančių, jį neraminančių bruožų. Visų pirma, net būdami prie gamtos žmonės visiškai nuo jos nutolę. „Dažnai žmonės deklaruoja vykstantys į gamtą. Tik kas iš to, jeigu joje nieko nesuprantame, nepažįstame, nejaučiame?“ – klausia jis. Viena iš to priežasčių – spartus technologinis šuolis, išmaniosios technologijos, kurios užima didelę dalį kone visų mūsų gyvenime.

„Žmonių pastabumas labai sumažėjęs. Kai vedu ekskursijas gamtoje, mėgstu pasitelkti tokį metodą – palikę automobilius, porą šimtų metrų einame tiesiog šnekučiuodamiesi. Tada sustoju ir prašau – papasakokit, ką pastebėjote mūsų nueitoje kelio atkarpoje? Sako – nieko nematėm. Tuomet per pusantros valandos nueiname dar porą šimtų metrų, vos spėdami aptarti viską, ką pamatėme ir išgirdome“, – juokiasi gamtininkas.

Antra, gamtininką stebina jaunuolių žinių apie gamtą stoka: „Jaunimas – nuo antroko, kuris jau geba skaityti iki aštuntoko – visiškai neturi žinių apie gamtą. Pavyzdžiui, aš galiu papasakoti apie morką, bet jeigu žmogus niekada nėra jos rankose laikęs, ragavęs – jis nesupras, apie ką eina kalba. Pastebiu praktinių žinių trūkumą ir mokymąsi „projektais“. Tai reiškia – išmoko ir pamiršo. Kai kurių „žinių projektas“ baigiasi jau po 10 minučių“.

Visgi, pasak jo, gausiai lankomų jo knygų pristatymų metu tenka sutikti ir ypatingais gebėjimais pasižyminčių vaikų: „Kai kurie pagal savo amžių išmano bauginančiai daug. Tada jie pradeda klausti – ką man daryti toliau? Jiems reikalingas mentorius, kuris padėtų toliau mokytis. Ne mokytojas, bet draugas, su kuriuo būtų galima kartu svarstyti, diskutuoti, atrasti – tokio nėra“.

S. Paltanavičius teigia, kad būtent tokio „ramsčio“ suteikimas tinkamu metu galėtų leisti mokslininkams labai greitai sulaukti potencialių jaunų kolegų. „Kai prieš keletą metų buvo išleista mano knyga „Paukščiai paukščiai“, gavau vieno berniuko videolaišką. Jis pasakojo skaitęs knygą ir susidomėjo sniegenomis. Sakė suprantantis, kad pušinių sniegenų retai galima aptikti čia, Lietuvoje, bet visgi jis pasigedęs jų nuotraukų. Vytauto Didžiojo universitete dėstau ornitologijos kursą – jeigu mano studentai lankytų paskaitas su tokiu entuziazmu ir susidomėjimu, aš būčiau patenkintas“.

Kaip diskutuoti su tais, kurie skatina palikti gamtą savieigai?

Gamtininkas tikina, kad anksčiau žmonių žinios apie gamtą buvo neabejotinai turtingesnės nei dabar. Tam turėjo įtakos ir laikas, praleistas gamtoje. „Anksčiau žmonės, nors ir nebūtinai buvo didžiuliai žinovai, pažinojo augalus. O dabar ir kaime gyvenantys nelabai juos atpažįsta – negali apibūdinti, įvardinti. Žinoma, negaliu generalizuoti, yra ir labai daug nusimanančių. Pavyzdžiui, sutikęs mane vedėsi vienas žmogus į dilgėles, kur karklinės nendrinukės lizdą rado, tačiau tokie atvejai nėra dažni“.

Įdomu tai, kad nepriklausomai nuo to, kokį žinių bagažą žmonės turėtų, jie jaučia gamtą pažįstantys ir dažnai – geriausiai žinantys, ko jai reikia. Dažnai jų įsitikinimai būna paremti nuogirdomis ir įvairiais stereotipais. Pasak S. Paltanavičiaus, „susidūrus su tokiais pašnekovais reikia imtis prof. Alfredo Bumblausko metodo – prašyti išvardinti 3 argumentus savo teiginiui paremti, kurie būtų pagrįsti skaičiais ir mokslu. Kitos išeities nėra, ypač, kai mes kalbame apie rimtus dalykus – apie gamtą“.

Jis pastebi, kad žmonės dažnai sako – aš saugau planetą, už ją kovoju: „Tuomet norisi paklausti, o kaip tu už ją kovoji? Ar bent šiukšles rūšiuoji? Ar saulėgrąžų pasodinai, raudonėlio pasėjai, kad vabzdžiams, bitėms būtų? Planetą saugo, bet čia pat nieko nedaro. Tam, kad saugotum, reikia pažinti ir suprasti. Šį posakį galima taikyti ir tiems, kurie sako, kad iš tiesų nieko nereikėtų daryti ir gamtą palikti savieigai“, – sako jis.

Lietuvoje natūrali gamta – prieš 3000 metų

Gana dažnai galima išgirsti sakant, kad derėtų gamtą palikti ramybėje ir ji susitvarkys pati. Visgi, pasak gamtininko S. Paltanavičiaus, tai nėra išeitis. „Įsivaizduokite, kad esate gydytojas. Pas jus ateina žmogus – sveikas kaip agurkas. Jūs atliekat tyrimus ir sakot – gerai, palieku tave savieigai, gyvuok! Taip buvo galima sakyti Lietuvos gamtai prieš 3000 metų“.

Per minėtą laikotarpį Lietuvos gamtos situacija yra reikšmingai pakitusi, todėl pateiktas pašnekovo pavyzdys šiandienos kontekste įgauna komiškumo atspalvį: „Šiandien, įsivaizduokime, pas tave, gydytoją, ateina žmogus su opomis, sirgdamas trečios stadijos vėžiu. Sakai jam – gerai, eik sau ir gyvuok? Mes patys, ne kažkas kitas, padarėme taip, kad natūralios gamtos neturėtume“.

Apie natūralios gamtos praradimą byloja ne tik išplėtota ūkinė veikla, bet ir sovietmečiu vykdytas upių tiesinimas, sausinamoji melioracija, kuri sunaikino apie 17 000 km natūralių upelių, sunaikino didžiulius plotus pelkių.

Gamtininko teigimu, tokių gamtos kompleksų, kurie nebūtų paveikti žmogaus veiklos, Lietuvoje nebėra. „Štai, ir fondui „Sengirė“ surasti potencialiai ateityje sengire galinčius tapti plotus nėra paprasta. Mes turime būti ne tik optimistai, bet ir realistai, kalbėdami apie gamtos apsaugą. O tas nusiplovimas, skatinant palikti ir nieko nedaryti… Galbūt tokią idėją būtų galima pabandyti pritaikyti kitose srityse, pavyzdžiui, sveikatos apsaugoje? Tai padėtų suprasti, kad šnekami niekai“.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.