Unsplash.com nuotrauka
Dar visai neseniai itin didelis žiniasklaidos dėmesys buvo sutelktas bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų nykimo problematikai. Visgi pastaruoju metu ši tema nėra itin dažnai prisimenama, todėl kyla klausimas – ar ji tebėra aktuali? Ir ar tiesa, kad bičių nykimo problema Lietuvą aplenkia?
LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbės, Baltijos aplinkos forume dirbančios aplinkosaugos ekspertės Eglės Vičiuvienės teigimu, ši tema buvo aktualizuota prieš 7 metus. Anuomet Vokietijos mokslininkai paskelbė šokiruojančius tyrimo rezultatus, kurie rodė, kad per pastaruosius 25 metus Vokietijoje skraidančių vabzdžių biomasė sumažėjo 75 proc.
Nors ilgainiui susidomėjimas problematika viešojoje erdvėje nuslūgo, tačiau problema nedingo. „Sakyti, kad ji neliečia Lietuvos ar tai, kad informacijos kiekis yra susijęs su situacijos gerėjimu – nėra teisinga. Kadangi mažai keičiasi ūkininkavimo praktikos, tendencijos išlieka panašios. Turintys avilius prie intensyvių žemės ūkio naudmenų pasėlių dalinasi, kad bitės ten krenta. Ypač, jeigu ūkininkai nupurškia lauką bičių augintojų neįspėję“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad ūkininkų naudojamų priemonių neigiamą poveikį ne visuomet galima pastebėti iš karto. Kai kada jų žala tampa akivaizdi tik po kurio laiko.
Apie tai, kad vabzdžių mąžta liudija ir žmonių patirtis: „Neabejoju, kad vyresnės kartos žmonės prisimena, kiek drugių būdavo jų vaikystėje. O kiek tose pačiose pievose jų galima pamatyti šiandien? Tikėtina, kad situacija liūdna. Apie tai liudija ne tik kitų prisiminimai, pokytį pastebiu ir aš pati. Atsimenu, kiek daug visko buvo pievose, kuriose užaugau. Šiandien tos ganyklos, kur būdavo ganomos karvės, suartos. Visur – dirbami laukai, nėra išlikusios nė vienos natūralios pievos. Todėl ten ir dieninių drugių negali būti – jiems tiesiog nėra kur laikytis“.
Eglė Vičiuvienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Nyksta vis sparčiau. Kodėl?
Priežasčių, paaiškinančių vabzdžių apdulkintojų nykimą – ne viena. Jų populiacijas neigiamai veikia klimato kaita, urbanizacija, natūralių pievų nykimas, intensyvi žemdirbystė. E. Vičiuvienės teigimu, intensyvus chemikalų naudojimas žemės ūkyje palaiko monokultūroms palankias sąlygas, tačiau tuo pat metu ir išnaikina visus jose gyvenančius vabzdžius.
Mąžtantis vabzdžių apdulkintojų skaičius taip pat tiesiogiai sąlygoja kenkėjų dauginimąsi ir derliaus mažėjimą. Tai – itin reikšmingas faktas, turint omenyje, kad net 75 proc. pasaulyje auginamų pasėlių yra priklausomi nuo vabzdžių apdulkintojų. Neramina ir tai, kad vabzdžių nykimas – realybė, su kuria jau dabar susiduria dauguma valstybių.
Galiausiai, vabzdžiai yra svarbi maisto bazė įvairiems paukščiams. Nuo vabzdžių gausos didele dalimi priklauso jų veisimosi sėkmė. „Mažėjant vabzdžių, mažėja ir paukščių, kurie jais maitinasi. Jie nebegali taip sėkmingai jauniklių užauginti todėl, kad jiems maisto neužtenka. Nors paukščių nykimas – kompleksinė problema, bet vabzdžių nykimas yra viena iš priežasčių“, – sakė ji.
Kodėl svarbu išsaugoti biologinę įvairovę?
Žmonėms dažnai kyla klausimas, kodėl yra taip svarbu išsaugoti vabzdžių, augalų ir gyvūnų rūšis? E. Vičiuvienė tikino, kad į šį klausimą lengva atsakyti pasitelkus plytų sienos pavyzdį: „Kai vis iš jos išimi po vieną plytą, tu nežinai, kuri jų bus kritinė, t. y. kuri laiko visą struktūrą. Visos rūšys yra labai svarbios, nes jos sąveikauja tarpusavyje ir padeda viena kitai evoliucionuoti“. Ir atitinkamai – vienų rūšių išnykimas sąlygoja kitų nykimą.
Be to, ekosistemos yra prisitaikę būti kompleksiškos. Todėl prireikus jos gali lengviau atsistatyti. O kuo mažiau ekosistemoje lieka elementų, tuo tai padaryti yra sudėtingiau. „Tai yra sudėtingi procesai, kurių reikšmės savo aplinkoje nepastebime. Tačiau būtent biologinė įvairovė padeda apsisaugoti nuo klimato kaitos, potvynių ir kt. Miškas, koralų rifai, pelkės – visa tai yra didžiulę funkciją atliekanti biologinė įvairovė, kuri susijungia į bendrą sistemą. Todėl, jeigu ji kinta Amerikoje ar Arktyje, tikėtina, kad kis ir pas mus“, – pažymėjo aplinkosaugos ekspertė.
Pasak jos, net ir maži, mums nereikšmingi atrodantys procesai gali kurti pokytį. Pavyzdžiui, Kazlų Rūdos miškai yra trečias pagal dydį miškų masyvas Lietuvoje. Jis sukuria tokį mikroklimatą, kuris daro įtaką kritulių kiekiui, tenkančiam aplink esančioms gyvenvietėms.
Aplinkosaugos ekspertė pateikė ir dar vieną argumentą – išnykus rūšiai mes prarandame galimybę išsamiau ištirti jos galimą naudą. „Gal jų gaminamos medžiagos gali būti naudingos medicinoje? O gal šios prarastos rūšys gali būti atsakas į plastiko problemos sprendimą? Mes dar daugybės dalykų nežinome ir Lietuvoje. Geras pavyzdys – Punios šilo atvejis, kur atliekami detalūs tyrimai ir vis plaukia rezultatai apie atrastas naujas rūšis. Nors tai – ir išskirtinė teritorija, bet tikėtina, kad ne vienintelė, kurioje galima kažką naujo atrasti… Taigi, mes galim nepajusti, kad kažkokia rūšis išnyko, bet mes niekada ir nesužinosime, koks to praradimo mastas“.
Punios šilas. Birutės Valatkienės nuotrauka
Sprendimas – mažinti vartotojiškumą
Paklausta, kuo galėtume bent šiek tiek prisidėti prie situacijos gerinimo, pašnekovės sakė, vienas efektyviausių būdų – mažinti besaikį vartojimą. Svarbu nesivaikyti trumpalaikės mados ir investuoti į ilgalaikius daiktus. O jeigu yra įmanoma ir pakankamai tvaru, vietoje naujo daikto įsigijimo, sutaisyti seną.
„Mūsų vartojimas kenkia tuo, kad kuo daugiau yra gaminama, tuo daugiau yra naudojama resursų – vandens, natūralių ar sintetinių medžiagų. Kuo daugiau gaminama, tuo daugiau ploto reikia resursams išgauti, užauginti arba pagaminti. Taigi, kuo didesnis yra vartojimas, tuo mažiau lieka natūralių teritorijų ir buveinių, kuriose rūšys gali gyventi“, – pažymėjo E. Vičiuvienė.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.