DUK: kontroliuojamas miško paklotės deginimas

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas, kuriuo imituojamas savaiminis gaisras – gamtotvarkos priemonė, kuria siekiama išsaugoti nykstančias vabzdžių, paukščių ir augalų rūšis. Užsienyje plačiai taikomas kontroliuojamas deginimas aktualus ir nedideliuose plotuose Dzūkijoje.

Kadangi mūsų dienomis gaisrai miškuose pasitaiko ganėtinai retai, kontroliuojamas deginimas yra jų imitacija, sukurianti palankias sąlygas buvusias gaisravietes mėgstančioms gyvūnijos ir augalijos rūšims įsikurti. Didžioji dalis jų yra nykstantys ir saugomi, įrašyti į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.

– – –

DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI:

• Kas yra kontroliuojamas deginimas?

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra gamtotvarkos priemonė, skirta palaikyti ir atkurti miško buveinių, kurioms būdinga ugnies pažaida, tokių kaip Vakarų taiga ir Kerpiniai pušynai ar rečiau pasitaikantys Spygliuočių miškai ant ozų, gerą būklę: t. y. išsaugoti ir palaikyti būdingą augaliją, medyno struktūrą, paklotės apšviestumo sąlygas, užtikrinti natūralų medyno atsikūrimą bei išsaugoti retas ir nykstančias tokių buveinių rūšis. Šių Europos Bendrijos svarbos buveinių yra ir Lietuvoje, daugiausiai Dzūkijoje. Šios teritorijos yra įtrauktos į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą.

• Kokiose Lietuvos teritorijose reikalingas kontroliuojamas deginimas?

Ši gamtotvarkos priemonė aktualiausia Dzūkijoje. Dzūkijos nacionaliniame parke yra išskirta paukščių ir buveinių apsaugai svarbi teritorija Dainavos giria. Šioje Natura 2000 teritorijoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas lutučių, lėlių, lygučių, kurtinių, tetervinų apsaugai, šalia tradicinių gamtosauginių priemonių taikant kontroliuojamą miško paklotės deginimą.

• „Nuo kada miške – ugnis yra normalu?!“

Ugnis gamtoje yra natūralus ekologinis veiksnys, kuriam veikiant evoliucionavo rūšys ir buveinės. Anksčiau miškų buveinėse gaisrai buvo natūralus ar žmogaus sukeltas, gana reguliariai pasitaikydavęs gamtos reiškinys. Kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveinės ir su jomis susijusios tam tikros augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšys prisitaikė prie periodiškai kylančių gaisrų ir todėl ugnies pažaida tapo būtina jų išlikimui.

Valstybei pradėjus aktyviai užsiimti miškotvarka ir gaisrų prevencija, daliai buveinių ir rūšių kilo pavojus išnykti. Todėl joms palaikyti būtini kontroliuojami deginimai kaip savaiminių gaisrų imitacija.

• Kokiems paukščiams, vabalams ir augalams ši gamtotvarkos priemonė yra naudinga?

Lietuvoje buvusiose gaisravietėse labai greitai įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.

Natūraliuose taiginiuose miškuose geriausias sąlygas randa išrankūs uoksiniai paukščiai – tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Ugnies pažaida reikalinga tokiems saugomiems paukščiams kaip žalvarnis, kurtinys, tetervinas, lėlys, lygutė, dirvoninis kalviukas, kukutis.

Gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems žoliniams augalams, kurių žiedus lanko įvairūs plėviasparniai ir kiti vabzdžiai, reguliuojantys kenksmingų vabzdžių gausą. Taip pat gaisrų suformuotose buveinėse veisiasi nykstantys drugiai – pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje jau išnykusioms priskiriama taškuotoji kerpytė. Atvirų, smėlėtų, išdegusių vietų reikia retam žiogui kalniniam spragtukui bei retoms skėrių rūšims.

Tik esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis tokie šilumamėgiai vabalai kaip išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis. Ugnies pažaidos sukurtos retmės taip pat reikalingos tokiems saugomiems augalams kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas lygiažvynis žaltys renkasi ugnies suformuotas buveines. Taip pat pastebėta, kad raudonpilvės kūmutės susiranda išdegusias durpingas įdubas, kur susiformuoja nedideli vandens telkinėliai, o aplinka tampa pakankami gerai saulės apšviesta ir įšildoma.

Nudegusiuose, šviežiai atžėlusiuose plotuose ganosi stumbrai.

• Kada vykdomas kontroliuojamas deginimas?

Kada taikyti gamtotvarkos priemonę, kontroliuojamą deginimą, priklauso nuo konkrečių tikslų ir vietovės sąlygų. Nors gamtoje natūralūs gaisrai dažniausiai kyla vasaromis, visgi saugus ir efektyvus kontroliuojamas deginimas yra įmanomas esant tam tikroms oro sąlygoms. Taip vadinamas priemonės taikymo „langas“ t. y. idealios sąlygos gali susiformuoti įvairiais metų sezonais, tačiau mūsų klimato zonoje palankios sąlygos dažniausiai susidaro ankstyvą pavasarį ir rudenį. Paprastai tariant žiemą yra per drėgna, o vasarą per sausa ir yra aukštas gaisringumo pavojus. Laiko pasirinkimui įtakos gali turėti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui paukščių perėjimo laikotarpis. Būna metų, ypač šiauriniuose kraštuose, kada tokiam deginimui palankios sąlygos trunka vos kelias savaites.

Borealiniuose miškuose rudens suplanuoti kontroliuojami deginimai paprastai vyksta nuo vasaros pabaigos rugsėjo ir spalio mėnesiais, kai yra sumažėjęs biologinis aktyvumas, t. y. pasibaigęs intensyvus augalų augimo bei laukinės faunos aktyvumo laikotarpis, taip sumažinant neigiamo poveikio perintiems paukščiams ir kitoms jautrioms rūšims potencialą. Pušynų atsikūrimui palankesnis yra rudeninis nudeginimas, nes taip iš anksto paruošiama dirva sėkloms pieš jų išbyrėjimą.

• Ar kontroliuojamą deginimą įgyvendinti – saugu?

Tikrai taip. Deginamas plotas kruopščiai parenkamas iš anksto, įvertinant trumpalaikį ir ilgalaikį šios priemonės poveikį. Plotas apribojamas mineralizuota dirvožemio juosta, kuri prieš deginimą sudrėkinama, įvertinamos oro sąlygos. Kontroliuojamas paklotės deginimas pradedamas priešvėjine kryptimi ir yra nuolat prižiūrimas profesionalių specialistų komandos.

Siekiant užtikrinti saugumą, aplink deginamą plotą budi priešgaisrinės komandos ir rezervinė gaisrininkų savanorių komanda. Prireikus, jie bet kurią akimirką  gali artėjančią prie ribos ugnį „sudrausminti“ vandens srove, tiekiama priešgaisrinėmis žarnomis. Netoliese budi priešgaisrinis automobilis. Po kontroliuojamo deginimo gaisravietė būna dar keletą parų prižiūrima.

• Ar turime pakankamai patirties tam, kad sėkmingai įgyvendintume kontroliuojamą deginimą?

2011 m. Musteikos girininkijoje buvo atliktas pirmasis kontroliuojamas viržynų deginimas, siekiant pagerinti tetervinų tuokviečių būklę. Valstybinio monitoringo duomenimis, tetervinų skaičius išaugo nuo 8 patinų 2012 m. iki 18 patinų 2018 m.

Taip pat 2012-2015 m. atlikti botaniniai tyrimai parodė, kad gamtotvarkos priemonė prisidėjo prie atviresnes buveines mėgstančių rūšių – vėjalandės šilagėlės, smiltyninio gvazdiko – pagausėjimo.

Lietuvoje deginti paklotę, net ir gamtosaugos tikslais, draudė įstatymai, todėl patirties teko semtis iš kaimyninių šalių praktinių seminarų metu.

2025 m. vasario–kovo mėn. kontroliuojamas deginimas buvo atliktas Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose. Ją įgyvendino Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ir Dzūkijos nacionalinio parko gamtosaugos ekspertai.

• Kuo miško paklotės kontroliuojamas deginimas skiriasi nuo miško gaisro?

Kontroliuojamam deginimui yra būdinga neaukšta liepsna, šviesūs dūmai bei žemesnė temperatūra. Tai neprimena tikro gaisro, nes tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės, o viršūnių nepasiekia. Ugnies plitimas yra valdomas.

Kontroliuojamą deginimą, įvertinę meteorologines sąlygas, atlieka specialistai pagal suplanuotą darbų eigą numatytoje teritorijoje. Jam įgyvendinti pasitelkiamos įvairios saugumo priemonės.

• Kuo kontroliuojamas deginimas skiriasi nuo savavališko žolės deginimo?

Savavališki žolės deginimai yra nekontroliuojami, pavojingi ir gali būti žalingi ekosistemai. Jų metu žūva perintys paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai. Pasitaiko, kad ugnis persimeta ir į gyvenamuosius namus ar gretimus miškus.

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra nedidelio masto moksliškai pagrįsta gamtotvarkos priemonė. Ji yra taikoma tik tam tikrose miško buveinėse, kuriose svarbu išsaugoti nykstančias rūšis. Kontroliuojamą miško paklotės deginimą gali vykdyti tik sertifikatus turintys specialistai.

Kontroliuojamo deginimo nauda nusveria laikiną nedidelę žalą, nes įprastos rūšys greitai atsistato, o retoms ir saugomoms rūšims sudaroma galimybė įsikurti.

• Ar atliekant kontroliuojamą deginimą nebus padidintos CO2 emisijos? Ar kontroliuojamas deginimas prisidės prie klimato kaitos padarinių?

Kontroliuojamas paklotės deginimas tai nėra didelio masto miško ar nusausinto durpyno gaisras kuomet išdega daug didesni gamtoje sukauptos anglies kiekiai. Kontroliuojamo deginimo metu nėra deginama stambi mediena, o tik smulkios nuokritos, samanos, krūmokšniai ar jauni medeliai. Kita vertus, po didelių gaisrų susidariusi apanglėjusi mediena daug ilgiau išsilaiko nesuskaidyta aplinkoje.

Kontroliuojamas deginimas tampa ir svarbia nekontroliuojamų gaisrų prevencijos priemone. Kintant klimatui vis dažniau pasitaiko ekstremalios sausros ir karščiai. Jų metu pietiniuose regionuose dažnai kyla krūmynų ir miškų gaisrai, išplintantys dideliuose plotuose. Nudeginus miško paklotę ir susikaupusias degias nuokritas kontroliuojamo deginimo metodu, miške sumažėja  grėsmė įsiplieksti nevaldomam gaisrui.

• Ar kontroliuojamas deginimas prisideda prie oro taršos?

Nesuvaldyti gamtiniai gaisrai dūmų ir taršos kiekiu nesulyginami su kontroliuojamu deginimu. Didžiausią taršą gaisrai paskleidžia, kai dega namai, automobiliai, gamyklos, šiukšlynai t. y. ne gamtiniai objektai. Tuo tarpu kontroliuojamo deginimo vienas iš tikslų ir yra, kad tokie dideli ir sunkiai suvaldomi gaisrai nekiltų.

Gamtinių emisijų tokių kaip vulkanų išsiveržimas, ar gamtiniai gaisrai mes neišvengsime, kaip neišvengsime audrų ar potvynių. Svarbu suprasti, kad nors gamtiniai gaisrai į atmosferą išskiria didelius anglies kiekius, tačiau jie taip pat paverčia dalį sudegintos biomasės į pirogeninę organinę medžiagą. Tokios medžiagos turi daugiau anglies ir yra atsparesnės aplinkos poveikiui nei pradinė biomasė. Todėl pirogeninės organinės medžiagos susidarymas yra efektyvus anglies sekvestracijos mechanizmas.

Žvelgiant į platesnį laikotarpį (nuo dešimtmečių iki šimtmečių) miškų gaisrai laikomi „nulinės anglies emisijos įvykiais“, nes išmetama anglis kompensuojama regeneruojančios augalijos anglies įsisavinimu.

• Ar kontroliuojamas deginimas yra taikomas užsienio šalyse?

Kontroliuojamą deginimą, kaip efektyvią buveinių atkūrimo priemonę, sėkmingai taiko Latvija, Švedija, Suomija ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 2014 m. vykdomas LIFE projektas „Light and Fire“ siekia palaikyti 69 šalyje esančių Natura 2000 teritorijų, kurioms būdinga ugnies pažaida, gerą būklę ir taip apsaugoti nykstančias rūšis, tokias kaip vėjalandė šilagėlė ir paprastasis čiobrelis.

Suomiai perėmė gerąją patirtį iš Švedijos LIFE+ projekto „Taiga“, kuris 2015–2019 m. laikotarpiu visoje šalies teritorijoje atliko 120 kontroliuojamų deginimų Vakarų taigos buveinėse. Šiuo metu yra vykdomas bendras švedų ir suomių Life2Taiga projektas (2022–2028 m.), kurio pagrindinis tikslas panaudojant kontroliuojamą deginimą atkurti blogos būklės miškų buveines.

Kontroliuojamas deginimas (kaip gamtosaugos ir gaisrų prevencijos priemonė) yra plačiai taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje. Po didelių, neseniai kilusių gaisrų kyla rimtos diskusijos plačiau kontroliuojamą deginimą taikyti Pietų Europos šalyse.

• Ar kontroliuojamas deginimas nepakenks kitoms augalų, vabzdžių, paukščių rūšims?

Kontroliuojamas deginimas vykdomas tuomet, kai yra mažiausias pavojus pakenkti gamtai. Pavyzdžiui, ši priemonė nėra taikoma paukščių perėjimo metu ar intensyviu vegetacijos laikotarpiu kada gausiai žydi augalai ir skraido vabzdžiai. Kadangi deginimas neintensyvus, ropliai ar kiti gyviai saugiai pasislepia urvuose žemėje. Taip pat prieš taikant šią priemonę, plotas yra ruošiamas, o darbuotojai pažymi ir atriboja saugomas vietas. Dauguma gyvūnų, paukščių sugeba saugiai pasišalinti.

Nudeginama augalija (samanos, krūmokšniai) dažniausiai yra plačiai paplitę ir jų praradimas tam tikroje vietoje yra naudingas, nes pašalinamos stipriai konkuruojančios rūšys bei susikaupusios nuokritos. Deginimas gali prisidėti ir prie kenkėjų ar invazinių augalų kontrolės. Suaugę medžiai tokie kaip pušys, ąžuolai ar beržai yra natūraliai atsparūs ugniai. Be to, net ir deginamame plote išlieka nenudegusių vietų. Nudegę plotai pasitarnauja kaip niša silpnai konkuruojančioms, dažniausiai retoms augalų rūšims įsikurti.

• Ar nėra kitų gamtai palankesnių priemonių kopų atvėrimui? Pavyzdžiui, šienavimas, rovimas?

Taip, galima naudoti ir kitas priemones siekiant gamtosauginių tikslų. Tačiau įvertinus kainą ir efektyvumą, kontroliuojamas deginimas yra pranašesnė priemonė. Deginant iškart pašalinama susikaupusi biomasė, kurią šalinant kitais metodais reikėtų surinkti, išvežti ir utilizuoti. Taip pat degimo proceso metu susidaro pelenai, kurie gamtai yra naudingi (pvz., gyvūnai naudoja pelenus parazitų kontrolei, mineralinės medžiagos grįžta į dirvožemį), yra net augalų, kurių sėklų daigumą suaktyvina karštis. Verta taikyti įvairias priemones kompleksiškai, pavyzdžiui, skatinti gyvulių ganymą miškuose, mechaniškai pašalinti susikaupusią paklotę, vykdyti specialius kirtimus ir retinimus.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.