Gamtosaugos ekspertas: nesaugodami biologinės įvairovės, kuriame problemas

„Nors dažnai mėgstama sakyti, kad žmogus yra gamtos dalis, bet jis vis labiau nuo jos tolsta. Švietimo programos mažina gamtos pažinimui skirtų valandų skaičių, vis mažiau reikia darbuotojų, kuriems svarbu pažinti augalus ir gyvūnus. O ko nepažįsti, tas neaktualu, to ir nepasigendi“, – sako LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertas botanikas Vytautas Uselis.

Pasak jo, biologinė įvairovė užtikrina ekosistemų stabilumą ir mums teikiamas paslaugas. Be jos prarandama maisto ir vaistinės žaliavos įvairovė bei kokybė, o kenkėjų reguliavimo, augalų apdulkinimo, vandens filtravimo ir kitas paslaugas tenka keisti dirbtinėmis priemonėmis, kurios kelia naujas problemas sveikatai, didina papildomų resursų poreikius.

Be to, kiekviena atskira rūšis yra gamtos sukurta unikali biocheminė laboratorija, kurios panaudojimo galimybės dar menkai atskleistos. Tad su kiekviena išnykusia rūšimi minėtos galimybės prarandamos negrįžtamai.

„Biologinė įvairovė svarbi ir kultūrine pažintine prasme, kaip išsaugojimo vertas gamtos paveldas, kuris teikia kūrybinių idėjų, kas itin svarbu bendram visuomenės vystymuisi. Tačiau jei žmonės nusiteikia, kad jų ateitis yra virsmas į nuo gamtos visiškai nepriklausomus kibernetinius organizmus, tai juos sunku įtikinti bioįvairovės išsaugojimo svarba“, – pažymi V. Uselis.

Nebe tolima prognozė, o šiandienos realybė

Gamtosaugos eksperto teigimu, neigiamos nepakankamo biologinės įvairovės saugojimo pasekmės matomos jau dabar. Pavyzdžiui, kai kurie regionai jau dabar susiduria su žemės ūkio kultūras apdulkinančių vabzdžių įvairovės ir gausos sumažėjimo pasekmėmis: „Tai lemia mažėjantį derlių, apdulkinimui dažniau tenka pasitelkti namines bites, o šios savo ruožtu dėl medingųjų augalų įvairovės trūkumo ir pesticidų poveikio tampa pažeidžiamesnės ligoms ir kenkėjams, vyksta masiniai žuvimai.“

Jis pasakoja, kad dėl natūralių buveinių ir jose gyvenančių vabzdžių nykimo daugelyje šalių labai sumažėjo ir jais mintančių paukščių populiacijos, o tai sudaro palankias sąlygas išplisti žemės ūkio kenkėjams, prieš kuriuos tenka vis daugiau naudoti cheminių preparatų, kurie brangina gamybos sąnaudas ir blogina maisto kokybę.

Kaip dar vieną neigiamą pasekmę, su kuria turi dorotis tropinės šalys, V. Uselis įvardino koralų nykimą ir introdukuotų rūšių veisimą. Pasak jo, tai „neigiamai paveikė vietinių žuvų įvairovę ir gausumą, todėl labai suprastėjo nuo žvejybos priklausomų vietinių gyventojų mityba ir pragyvenimas. Daugelio pietinių šalių ekonomikoje reikšmingą indėlį turi pajamos iš gamtinio turizmo. Šalys, kuriose natūralūs gamtiniai plotai yra sunykę, o kitų reikšmingų gamtos išteklių nėra, tiesiog skursta“.

Mokslininkas pastebėjo, kad neigiamų bioįvairovės nykimo padarinių galima aptikti ir Lietuvoje. Vienas jų – masinis kraujasiurbių erkių išplitimas. „Natūraliomis sąlygomis erkės turi daug priešų, kurie reguliuoja jų gausą. Nelikus galvijų, dideli pievų ir pamiškių plotai virto apleistais rūšių skurdžiais žolynais. Juose bendrai sumažėjo bestuburių, įskaitant medžiojančių erkes, įvairovė. Susidarė palankios sąlygos peliniams graužikams, kurie, kaip svarbiausi erkių maitintojai, padėjo suklestėti žmogaus sveikatai pavojingų kraujasiurbių populiacijai“, – pasakojo jis.

Ar verta nerimauti dėl ateities?

Paklaustas, ar galima nuspėti, kokie pokyčiai lauktų artimiausiu metu, jeigu būtų nuspręsta rūšių nebesaugoti, V. Uselis tikino, kad situaciją nesunku apytikriai nuspėti: „Pokyčiai jau vyksta, nes gamtos apsauga nėra pakankama. Tik jie vyksta gana lėtai, todėl atrodo kaip neišvengiama žmogaus sambūvio su gamta dalis“.

Anot pašnekovo, visuomenė vis labiau susidurs su vis didėjančiomis sąnaudomis, kurios bus reikalingos sprendžiant apdulkintojų trūkumo, kovos su kenkėjais, įkyriais vabzdžiais ir ligų pernešėjais problemas. Tai lemtų riboto skaičiaus ekspansyvių ar net sveikatai pavojingų rūšių įsivyravimą.

„Turėtume vis labiau izoliuotis nuo gamtos savo susikurtose dirbtinėse erdvėse, vartoti vis daugiau vaistinių preparatų nuo depresijos, alergijų ir kitų negalavimų dėl vartojamo maisto bei kitų produktų kokybės, kurių gamybai vis plačiau naudosime chemines medžiagas“, – sakė jis. Drastiškai sumažėjus gamtos apsaugai, visuomenę neabejotinai paliestų ir didžiulis kultūrinis poveikis, kuris ją neatpažįstamai pakeistų.

„Visgi daugeliu atvejų žmogus, rūpindamasis aplinkos kokybe ir besistengdamas, kad ji neturėtų kenksmingo poveikio sveikatai, pasirūpina ir bioįvairove. Turbūt dar ilgai išliks poreikis turėti gamtoje natūralių maudymosi vietų, maistui tinkamų mėgėjiškos žvejybos laimikių ir pan. Aišku, bioįvairovei išsaugoti pastangų reikia daugiau“, – tikino V. Uselis.

Prisidėti prie gamtos saugojimo gali kiekvienas

Geriau suprantant gamtos Lietuvoje situaciją, neišvengiamai kyla klausimas, ar prie retų ir nykstančių rūšių išsaugojimo gali prisidėti pavieniai žmonės? „Šiuo metu aktualiausia visokiais būdais prisidėti prie to, kad kuo daugiau būtų ekstensyviai ganoma ar bent šienaujama. Jei to daryti neišeina patiems, galima tą veiklą palaikyti perkant iš atitinkamų ūkininkų mėsos ir pieno produktus“, – pažymėjo gamtosaugos ekspertas.

„Kita, aktyvesnė prisidėjimo kryptis – domėtis savo apylinkėse esančiomis vertybėmis: natūraliomis buveinėmis, saugomų rūšių radavietėmis, plotais, kuriuose veikia specialiosios žemės naudojimo sąlygos dėl natūralių pievų ir pelkių, teritorijoje veikiančiu apsaugos režimu“.

Mokslininko teigimu, taip pat vertinga ieškoti naujų saugomų rūšių radaviečių, o jas atradus, įvesti duomenis į saugomų rūšių informacinę sistemą. O pastebėjus pažeidimus dėl netinkamos ar neteisėtos veiklos saugomų vertybių atžvilgiu, reikėtų pranešti atsakingoms institucijoms.

„Taip pat galima prisidėti dalyvaujant įvairiose akcijose ir talkose saugant ir tvarkant vertingas teritorijas. Galima paremti gamtosauga besirūpinančias organizacijas, kurios vykdo reikalingus darbus ar net patiems aktyviai įsijungti į tokių organizacijų veiklą“, – sakė jis.

Galiausiai pašnekovas priminė, kad gamta rūpintis galima ir prižiūrint nuosavas erdves – kiemus, gėlynus: „Joms taip pat reikalingas dėmesys natūraliai bioįvairovei, kad jos nebūtų pernelyg sterilios, kad nebūtų auginamos invazinės rūšys ar augalai galintys tokiais tapti. Galima rasti daug patarimų, kaip draugiškiau gamtai prižiūrėti žolynus ir želdinius, kad būtų vietos įvairesniems vietiniams augalams, laukinėms bitėms, drugiams.

O sodo atliekas būtina stengtis utilizuoti taip, kad egzotinės rūšys negalėtų pabėgti į natūralią aplinką. Pastebėjus tokių augalų židinius aplink gyvenvietes, sodus ar kapines, juos reikia sutvarkyti, kad nekeltų grėsmės vietinių rūšių įvairovei“.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.