Giedrius Širka: paukščiai yra mūsų gyvenimo natos

„Jei žmogus ima pirkti ir valgyti vietinius produktus, jis automatiškai saugo planetą, nes nebeperka dalykų, kurie yra atvežti iš kažin kur. Praėjusią vasarą su mama ieškojome šviežių bulvių prie šaltibarščių, ir trijuose aplankytuose prekybos centruose visos bulvės buvo atvežtos iš Egipto. Tokiose situacijose keliu rankas į viršų, neturiu žodžių“, – teigia grupės „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka, dar prisistatantis kaip gamtos gerbėjas.

Tad šįkart ir pokalbis apie tai, kodėl žinomas muzikantas pusę laiko praleidžia vienkiemyje Utenos rajone, kodėl jo kartais nemėgsta aplinkiniai kaimo žmonės ir ką svarbiausio nori įskiepyti savo sūnui.

Nuo 2006 m. koncertuodamas turite nemažą būrį gerbėjų, tačiau ir pats esate gerbėjas, vadinate save „gamtos gerbėju“. Kada užgimė ši meilės istorija?

Vadinu save „gamtos gerbėju“, nes nenoriu sau priskirti kitų nepelnytų titulų ar kompetencijų. Būna keista, kai mane pavadina ornitologu ar entomologu, nes nesu specialistas, nors ir domiuosi tomis sritimis. Nusprendžiau, kad „gamtos gerbėjas“ yra tinkamiausia sąvoka, kaip save apibūdinti. Tai reiškia, kad esu visiškai atsidavęs ir besąlygiškai gerbiu gamtą. Suprantu gamtą ne tik kaip grožį, bet ir kaip žiaurumą, kad be gyvybės nebus mirties ir atvirkščiai. Esu racionalus gamtos gerbėjas, suvokiantis jos procesus ir matantis žmogų kaip gamtos dalį.

Gamtą mylėjau nuo vaikystės, o aktyviau domėtis pradėjau maždaug prieš penkiolika metų. Būdamas dvidešimties metų išvykau iš kaimo, tas ryšys buvo laikinai nutrūkęs, siekiau karjeros, gyvenimas buvo kupinas muzikos, tačiau vėliau širdis atvedė atgal.

Kiek žinau, gyvenate tarp sostinės ir kaimo. Kodėl atlikėjas, kuris gali sau leisti patogumą, renkasi pusę metų praleisti trisdešimties kvadratinių metrų ploto molinuke?

Tai, ką duoda gamta, kaimo aplinka, man plaukia iš senų laikų, matyt, tai yra vaikystės aidai, kurie mane ten kviečia. O ir svarbu su kuo, o ne kur gyveni.

Bet turbūt labiausiai, dėl ko traukia kaimas, tai jo teikiama autonomija ir laisvė. Didžiausias ir smagiausias dalykas ten yra tai, kad  galiu pasiėmęs savo mažą sūnų išeiti į lauką, veikti su juo įvairiausius dalykus. Miestas mus riboja, o kaime fantazija gali reikštis. Jeigu sugalvojau ant storo medžio iškelti dešimt inkilų, darau tai čia ir dabar. Šitas žaismingumas man labai svarbu. Mieste panorėjus išeiti į lauką ir pasiekti nors kiek natūralesnę gamtą, užtrunka ilgiau, o kaime užtenka praverti namų duris ir jau esi gamtoje. Aš ne tik savo vaikui linkiu tokios vaikystės, bet ir sau pačiam tokio tolimesnio gyvenimo.

Šiais laikais jokio skirtumo, iš kur darysi savo darbą, jeigu išeina dirbti nuotoliniu būdu. Mano darbas yra mano kūryba, mano dainos kalba už mane ir aš galiu jas kurti bet kur. Mūsų vizija yra didesnis namas kaime, kuriame jau gyvensime nuolatos, ir kūrybinė studija kažkur netoliese, tarkim, Utenoje, kad atskirčiau namų ir darbo erdves.

Esate ne tik atlikėjas, bet ir daržininkas. Savo kaime prie molinio namuko turite lysves, kuriose auginate daržoves gamtinės žemdirbystės principais. Kodėl taip, kokie yra tokios žemdirbystės principai ir kokius matote gamtos savireguliacijos ženklus?

Jeigu turiu nors truputį žemės, vadinasi, galiu užsiauginti šiek tiek maisto. Jei galiu pavasarį pasodinęs bulvių rudenį nuimti derlių, kodėl man to nedaryti? Čia toks praktinis požiūris. Mes visą žiemą valgome savo sveikai užaugintas bulves. Tai yra dar viena priežastis, kodėl dievinu kaimą, nes jis suteikia kažkiek nepriklausomumo nuo prekybos tinklų, čia iki žiemos ant vaismedžių kabo sveiki obuoliai.

Mūsų sodyba yra vienkiemis, atokiai nuo visokių sodų bendrijų, kuriose siaučia šliužai, grybinės ligos. Mes leidžiame viskam vykti natūraliai ir, jeigu derlius truputį nukenčia, nieko tokio, nesiekiame maksimumo. Viskas užauga, nei tų kolorado vabalų yra, nes aplink daržą siaučia zylės ir liepsnelės, kurios sulesa kenkėjus. Galų gale, žinome, kad užsiauginome sveiką produktą. Nereikia važiuoti pirkti kažko purkšto ir dar už brangiai, patys savo rankomis užsiauginame, neįdėdami daug pastangų.

Be abejo, domėdamasis maisto kokybe, ekologiška produkcija, suprantu maisto indėlį į mano paties ir šeimos narių sveikatą. Todėl kitaip negaliu, kaip tik imtis priemonių, kurios padėtų kuo labiau atsiriboti nuo vyraujančios chemizuotos pramonės. Man labai liūdna, kad Lietuvoje mes tragiškai mažai pinigų išleidžiame ekologiškai produkcijai. Aš asmeniškai dažnai prioritetą skiriu ekologiškoms daržovėms iš vietinių augintojų. Man tai yra labai svarbu.

Jei žmogus ima pirkti ir valgyti vietinius produktus, jis automatiškai saugo planetą, nes nebeperka dalykų, kurie yra atvežti iš kažin kur. Praėjusią vasarą su mama ieškojome šviežių bulvių prie šaltibarščių, ir trijuose aplankytuose prekybos centruose bulvės buvo atvežtos iš Egipto. Tokiose situacijose keliu rankas į viršų, neturiu žodžių. Juk mes esame agrarinė šalis!

Lapkričio ir gruodžio mėnesiai visuomenėje pažymėti „Black Friday“ ir kalėdinių apsipirkimų pasiutpolkės. Koks jūsų santykis su vartojimu ir kaip jūs su šeima paprastai sutinkate Kalėdas?

Matyt, tą juodąjį periodą – lapkritį, gruodį – žmonės bando kompensuoti šviesos ir linksmybių trūkumą tuo šlamšto pirkimu. Mes su žmona jau dešimt metų kartu, anksčiau net eglutės nepuošdavome, dabar galbūt papuošime, kai atsirado sūnus.

Juk šventės yra tada, kai susirenkame draugėn ir galime žiūrėti vienas kitam į akis, pasipasakoti. Visa kita, kas vyksta prekybos centruose, yra mūsų, kaip visuomenės, išnaudojimas, taikant į mūsų silpniausias vietas.

Esate tėtis, auginate metukų amžiaus sūnelį. Nesate iš tų gamtosaugos entuziastų, kurie laiko žmones šios planetos pagrindine problema?

Niekada nesiekiau vaikų ar didelės šeimos, bet po devynerių metų kartu su žmona man gimė sūnus.

Tačiau manau, kad planetos žaizda yra ne didžioji populiacijos dalis, o mažas procentas tų, kurie valdo resursus ir nori, kad jų vartojimas niekada nesibaigtų. Dabar populiaru kaltinti Kiniją, kad ji išmeta daug anglies dioksido, bet tiesa ta, kad visa Europa ir Amerika, vos ne kiekvienas namų ūkis, perka iš jos šlamštą. Jau retai kas eina į parduotuvę , o viską siunčiasi, kiekvieną siuntinį reikia supakuoti, vadinasi, reikia kartono, reikia medžių, tada kaltiname valdžią, kad kerta medžius. Tai užburtas ratas ir toje propagandoje sutrinka net didžiausi protai. Iš tikrųjų šitoj lobizmo karų propagandoje galima paskęsti, kad ir kaip besidomėčiau, vis tiek būsiu paveiktas kažkurios iš propagandų.

Jūsų laikysena gyventi tausojant, renkantis vietinę produkciją?

Absoliučiai. Trumposios grandinės turėtų būti Europos Sąjungos prioritetas. Ne tik chemizuoti stambūs ūkiai, o ir smulkieji ūkiai, kurie išlaiko šeimas ir palaiko regionų gyvybingumą. Jeigu išlaikytume mažus ūkius, išlaikytume ir regionus. Yra mažų ūkių, kurie užsiima sūriais, spaudžia aliejus ir taip išlaiko ne tik savo šeimas, bet sukuria naujų darbo vietų regiono žmonėms.

Dabar investicijos yra neproporcingai išsikreipusios. Stambūs, monokultūriniai ūkiai gauna milijonus, o šeimos ūkis vos keliasdešimt tūkstančių, kurių geriausiu atveju užtenka technikai išsimokėti. Tai yra ne mūsų visuomenės naudai ir privalo keistis.

Ta pati Europos Sąjunga elgiasi dviveidiškai, liepia saugoti pievas, bet nenori mokėti už jų saugojimą. Todėl smulkūs ūkininkai, turintys pievų, jas parduoda stambesniesiems, ir taip suariami didžiuliai pievų plotai.

Savo sūnelį nuo mažumės ant pečių nešatės į gamtą, leidžiate patirtį mišką, pievas, rūką. Ką svarbiausio norite jam įskiepyti kaip gyvenimo pagrindą?

Manau, jog pagrindinis dalykas, ką galima įskiepyti šiuolaikiniam XXI amžiaus mažam žmogui, ir net privalu tą daryti, tai apskritai įdiegti aplinkos suvokimą. Bendraudamas su žmonėmis pastebiu, kad net tokioje žemės ūkio šalyje kaip Lietuva žmonės nebepažįsta paukščių, augalų, nesidomi gamtos procesais. Jiems viskas atrodo vientisa ir apibrėžiama vienu žodžiu – gamta. Kartais paklausiu jų, ką mato dabar, stebėdami kraštovaizdį, atsako, kad gamtą, o paprašius detalizuoti, nesugeba. Nuvažiuoja pasivaikščioti į Trakus ir sako – buvau gamtoje.

Pagrindinis dalykas yra įskiepyti gamtos pažinimą, kad, jeigu šalimais ropoja gegužvabalis, jis gali įkąsti. Jeigu gieda starta, vadinasi, ji kažkur netoliese yra susisukusi lizdelį. Vaikui svarbu aiškinti, kas aplinkui vyksta. Tikiu, kad toks suvokimas apskritai padės jam racionaliau mąstyti gyvenime. Mūsų aplinka yra kompleksiška, o miestas dažnai ją padaro monolitine. Atrodo, kad viskas yra tik parduotuvė, darbas, namai. Tai yra labai skurdus žmogaus pasaulio vaizdinys.

Kaip pragyvenimo šaltinį naudodamas savo balsą ir kūrybą, kartu esate aistringas gamtos muzikantų gerbėjas, fotografuojate mūsų krašto giesmininkus. Kuo paukščiai jums ypatingi, kokias rūšis esate labiausiai pamilęs ir kodėl? 

Tikriausiai labiausiai esu pamilęs pažeidžiamas rūšis, pievų paukščius, ar tai būtų kiauliukės, ar griežlės. Labiausiai skauda dėl jų, norisi jas saugoti. Jau ilgus metus kalbuosi su ūkininkais, mėginu išsiderėti, kad per paukščių perėjimą nešienautų, nes dažnu atveju pievos tiesiog mulčiuojamos kartu su visais kiaušiniais ir lizdais.

Juk tai paukščiai! Atrodo, net pats šalčiausias ir abejingiausias žmogus nuvestas į pamiškę ar prie upės gegužės pradžioje, kai vyksta beprotiškas gamtos šėlsmas, nelieka abejingas. Išėmus paukščius pasaulis taptų labai liūdnas. Mūsų tautosakoje paukštis yra tarpininkas tarp žemės ir dangaus, dažnai sakome, kad žmogaus siela iškeliauja paukščiu. Manau, kad paukščiai yra mūsų gyvenimo natos, padarančios gyvenimą spalvingu.

Per dvidešimt metų dvigubai sumažėjo kaimo paukščių kiekis. Būtų galima tai įsivaizduoti paleidžiant muzikos kolonėlę visu garsu, o vėliau perpus patylinant. Tokiu tempu prarandame paukščių gausą, bet ta drama vyksta daugelio žmonių nepastebėta, atrodo, jeigu langinės kregždės ir zylės dar zuja aplink, vadinasi, viskas gerai.

Anksčiau galvodavau, kad kaimo žmogus yra arčiausiai gamtos, bet nieko panašaus. Kaimo žmogus mato savo sodybą, savo interesą, ir dažnai jam paukštis ar kažkoks kraštovaizdžio elementas atrodo tiesiog kaip resursas. Nenoriu apibendrinti, bet šnekėdamasis su kaimo žmonėmis patiriu sunkumų bandydamas išaiškinti, kodėl reikėtų pasaugoti sausuolį su uoksu, kodėl reikėtų nesuarti šitos pievos, nes joje auga smaliukės ar orchidėjos. Būna sunku suderinti gamtos ir žmonių interesus. Tikrai esu ganėtinai įkyrus kaime, jeigu einu ir kažką neteisingo gamtos atžvilgiu pamatau, tai netyliu, nors tada jaučiu, kad manęs nemėgsta, laiko įkyruoliu. Aš ten vienintelis su fotoaparatu ir liemene ištisai bastausi po vietinius miškus, tai toks keistuolis aplinkosaugininkas, matyt, kai kuriems esu.

Šiais laikais žmonės ir kaime labai sumaterializavę savo ūkį, pas juos viskas gražu, hortenzijos įsmeigtos auga, bijūnai pasodinti, o kas už tvoros vyksta, ne taip ir svarbu. Tas kartais liūdina.

Ar esate svarstęs, kada įvyko tas mentalinis virsmas, nes dar XX a. pradžioje žmonės gamtos atžvilgiu buvo dėmesingesni, artimesni jai, o ir kaimo kraštovaizdžio biologinė įvairovė klestėjo.

Manau, kad tai yra grobuoniškumo raida. Anksčiau žmonės su grėbliu ir dalgiu vydavo griežlę iš pievos, bet tai darydavo lėtai, jų populiacijos išsisaugodavo, nes ką tik išsiritę griežliukai, jau kitą dieną jau gali labai greitai bėgti ir slėptis. O dabar turime didžiulius traktorius, kuriais naikiname ištisus hektarus tik tam, kad gautume daugiau išmokų.

Mes tiesiog įgijome didesnę technologinę galią, ir su ja vykdome grobuonišką, mums patiems ydingą praktiką. Kad ir tos baisios miško mašinos: jeigu joms reikia sukrauti rąstus, jos šaltai be gailesčio išraus visas obelis pamiškėse. Į kraštovaizdį žiūrima šaltai, gamtos elementai nebesvarbūs, svarbu pelnas ir našumas.

Tam tikra prasme esate ir gamtos balsas, palaikote gamtininkų akcijas, pats rašote apie gamtą. Kaip padauginti tų gamtos balsų Lietuvoje, kad iš jų susidarytų ištisas choras?

Tai labai lėtas procesas, kaip, tiesą sakant, visi geri procesai. Norint užkrėsti žmogų, reikia su juo užmegzti artimą sąžiningą ryšį, būti betarpiškam, skirti laiko. Pavyzdžiui, norint sudominti vaiką gamta, reikia su juo padaryti vabalų viešbutį, daug eiti į pačią gamtą. Tai užima nemažai laiko ir dar reikia tikėtis, jog vaikas ištvers visą procesą. Todėl vienadieniai influencerių išstojimai čia ne visada padeda.

Reikia įsikibti tos idėjos ir paskirti jai savo gyvenimą. Imkim kaip pavyzdį Bronių Šablevičių ar kitus gamtininkus, kurie paaukojo savo gyvenimą, kad detalizuotų, aprašytų Lietuvos gamtą, idant šiandienės kartos suvoktų, kas yra kas ir ką mes apskritai vertingo turime. O kas šiais laikais nori kam nors aukoti savo gyvenimą? Mes norime švęsti šventę ir greitų lengvų rezultatų. Geriausia, jeigu jie jau būtų buvę vakar.

Koks jūsų santykis su politika, kiek matote prasmės per pilietines akcijas daryti spaudimą politikams, kad teisės aktais apsaugotų gamtą, o gal prasmingiau atrodo kalbėti tiesiogiai žmonėms, žemės ir miškų savininkams?

Abu keliai labai svarbūs. Tarkim, Aplinkosaugos koalicija arba „Sengirės“ fondas daro įtaką politiniams procesams, tai veikia stipriau nei pavienių žmonių iniciatyvos. Be abejo, nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Baltijos aplinkos forumas ar Aplinkosaugos koalicija, taip pat užsiima tam tikru gamtos lobizmu, bet jie gina visuomenės interesą. Tai yra žmonių naudai daug labiau, negu tai, kas politikoje vyksta dabar.

Mano požiūris į politiką toks, kad ten iš esmės viskas supuvę, ir nesvarbu, kas užims Aplinkos ministro kėdę, už jo nugaros vis tiek stovės lobistai, kurie aiškins, kad „seni, apvali mediena turi paklausą, paukščiukai paukščiukais, o rąstai tegul važiuoja“. Jeigu mes, kaip visuomenė, nedarysime jokio spaudimo, bus labai blogai.

O vietinis veikimas taip pat labai svarbu. Kaip sakoma, mąstyk globaliai, veik lokaliai. Kalbantis su vietiniais žmonėmis jie sužino, kad jų žemėse gyvena kūmutės, kur reikėtų nearti, palikti truputį krūmų, sužino, kur gyvena saugomas paukštis. Jei nebus vietinio švietimo, vėl blogai. Tačiau viskam reikia laiko. Aš irgi aukoju savo laiką, pinigus, nes noriu gyventi sveikoje aplinkoje, noriu išsaugoti konkretų paukštį ar upelį. Veikti lokaliai yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė, nes sveika aplinka – sveikesnės visuomenės pagrindas.

Parengė Monika Midverytė-Vyšnia