Ginučių ąžuolyne – džiuginantys pokyčiai

Ginučių ąžuolynas džiugina teigiamais pokyčiais – ima atsikurti Lietuvos retųjų augalų lobynas. Prie to reikšmingai prisidėjo LIFE integruotojo projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ inicijuoti Ginučių ąžuolyno teritorijos tvarkymo darbai ir sugrąžintas gyvulių ganymas. Šiais metais teritorijoje karvės yra ganomos antrus metus iš eilės po 46 metus trukusios pertraukos.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertas (botanikas) Vytautas Uselis teigė, kad teritorijoje „Europinės svarbos buveinių degradavimas sustojo, o kai kurie atvirų buveinių (miškapievių, melvenynų) ploteliai pradėjo rodyti gerėjimo ženklus“.

Grįžta į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašyti augalai

Pasak V. Uselio, 12-oje stacionarių monitoringo aikštelių yra skaičiuojamos atvirų buveinių gerą būklę iliustruojančios rūšys: „Pirminis vaizdas buvo užfiksuotas 2019 m., tada aikštelėse iš viso nustatyta 12 indikatorinių rūšių. Šiemet šis skaičius išaugo iki 16 ir dar kelios rūšys stebėtos ne aikštelėse. Pirmos apskaitos metu vyravo vaistinė notra ir pievinė miegalė. Dabar dažnumu neatsilieka kmynalapis kalnasargis ir paprastasis kardelis. Pastaroji rūšis dabar išplitusi visoje Ginučių ąžuolyno teritorijoje ir yra gausiausia iš Raudonosios knygos rūšių.“

Botaniko teigimu, naujose vietose pastebėta ir kita saugoma rūšis – sibirinis vilkdalgis. „Verta paminėti ir vyriškąją gegužraibę, kurios buvo likę tik keli individai, o šį pavasarį gamtininkai užfiksavo geroką pagausėjimą prašviesintuose laukymių pakraščiuose. Iš kitų indikatorinių rūšių naujai pastebėtos arba gausėja ožiažolė, auksakuodis vėdrynas, šunmėtė, hartmano viksva, orchidių šeimos rūšys – kiaušininė dviguonė, plačialapis skaiutalūpis, blandys“, – sakė jis.

Pašnekovas pasakojo, kad tuose plotuose, kurie buvo labai ūksmingi ir kuriuose praėjusiais metais atlikti miško šviesinimo darbai, kol kas žolinė danga dar beveik nepakitusi. Tam, kad čia pradėtų augti šviesiamėgės rūšys, reikia laiko. „Svarbu pažymėti, kad keletas stebėsenos aikštelių yra vietose, kuriose dėl likusios privačios nuosavybės tvarkymo darbai nevyko. Jose per tuos 5 metus nuo pradinio stebėjimo indikatoriniai augalai labai sumažėjo ar visai išnyko. Tai tik parodo, kaip sparčiai blogėja vertingų buveinių būklė, jei gamtoje savo vaidmens nebeatlieka stambieji žolėdžiai“.

„Ginučių ąžuolyno laukymėse žolinė augalija dar labai vešli, daug kur dar vyrauja ekspansyvvių aukštaūgių ir azotamėgių rūšių sąžalynai – lendrūnynai, vingiorykštynai, dilgėlynai, nendrynai. Reikia nemažai laiko ir pakankamai intensyvaus ganymo, kad pilnai atsikurtų prieš kelis dešimtmečius klestėjusios miškapievių, melvenynų ir medžiais apaugusių ganyklų buveinės“, – teigė V. Uselis.

Medžiais apaugusios ganyklos – unikalios ir Lietuvoje itin retos

„Ginučių ąžuolynas – unikali buveinė. Moksliškai ją būtų galima pavadinti – medžiais apaugusi ganykla. Tai yra dviejų ekosistemų – pievos-ganyklos ir miško – junginys. Tokiose buveinės yra labai turtingos rūšių – paukščių, vabzdžių, grybų, kerpių“, – sakė Baltijos aplinkos forume dirbantis aplinkosaugos ekspertas Justas Gulbinas.

Lietuvoje šių buveinių liko nedaug. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota apie 400 ha, bet visų jų būklė – kritinė. Tad kyla klausimas, kodėl Medžiais apaugusių ganyklų buveinės nyksta? Pasak J. Gulbino, šiuos pokyčius sąlygojo XIX a. pab. – XX a. pr. prasidėjusi planinė miškininkystė ir atsiradusi dviejų žemėnaudų – miško ir žemės ūkio žemės – atskirtis.

„Iki tol atskirties nebuvo, o ganyklos buvo palaikomos stambiųjų žolėdžių – taurų, stumbrų, tarpanų, laukinių arklių. Vėliau juos pakeitė naminiai gyvuliai. Iki to laiko, kai buvo pradėta drausti ganyti miškuose, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų miškuose buvo ganoma apie 45 000 gyvulių, – pažymėjo aplinkosaugos ekspertas. – Jeigu atsigręžtume į dar senesnius laikus, matytume, kad tokios buveinės vyravo kraštovaizdyje Europos mastu“.

Pasak jo, prie buveinių nykimo prisidėjo ir Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos problema, kad tokios buveinės nebuvo ilgą laiką iki galo pripažįstamos. Jos būdavo laikomos apleista žeme arba mišku – ūkininkai negalėjo tokių plotų deklaruoti.

Uždraudus ganymą – situacija tapo nevaldoma

Botanikas, biologas dr. B. Šablevičius pasakoja, kad dar prieš pusšimtį metų Ginučių ąžuolyne plytinčios pievos stebino išskirtine augmenija: „Kai pirmą kartą čia apsilankė specialistai iš botanikos instituto, jie už galvos susigriebė – koks čia yra lobynas pačių rečiausių augalų“. Ten buvo galima aptikti pievinį kardelį, sibirinį vilkdalgį, pievinį pleuretį ir kiaušininę dviguonę. Taip pat – vienalapę driežlelę, vyriškąją gegužraibę, kuri dar vadinama lietuviškąja orchidėja. Įdomu tai, kad jos artimiausia radimvietė nuo Ginučių ąžuolyno nutolusi maždaug už 150 km.

Be to, ąžuolyne augo ir dar viena didžiulė retenybė – švedinė kiaulpienė: „Lietuvoje yra viso labo 3 vietos, kuriose ji augo. Ginučių ąžuolyne ji žydėjo iki maždaug 1983-ųjų, o tada išnyko“. Būtent tuo laikotarpiu čia buvo uždraustas gyvulių ganymas.

„Botanikai nutarė uždrausti ganymą, neva galvojai išmindo ir taip pražudo retuosius augalus. Sovietų Sąjungoje, deja, ekologijos mokslas buvo ignoruojamas, todėl specialistai ir mąstė tiesmukai. Uždraudė gyvulių ganymą, nes jie mindo. Bet jie nepagalvojo, kad čia nuo amžių amžinųjų gyvuliai ganėsi, o žmonės šienavo pievas. Nepaisant to, tai niekada nepražudė tų augalų“, – pažymėjo jis.

Nors draudimas vietiniams gyventojams kėlė nepatogumų, bet jie su tuo susigyveno – pievos nustotos šienauti ir nė vienas gyvulys jose daugiau nebebuvo ganomas. „Tada prasidėjo tragedija – pradėjo augti vingiorykštės, viksvos, usnys ir kt. Aukštaūgės žolės išnaikino retąsias rūšis ir prasidėjo krūmų augimas. Laikas šeimininkavo šiame ąžuolyne – situacija pasidarė nevaldoma. O dabar reikia dėti lėšas, reikia dėti pastangas, bandyti atstatyti ir nėra garantijos, kad mes turėsime tai, ką turėjome prieš keturiasdešimt metų“, – sakė B. Šablevičius.

Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.