Kontroliuojamas paklotės deginimas: dažniausiai užduodami klausimai

Kontroliuojamas deginimas – gana plačiai užsienyje taikoma gamtotvarkos priemonė. Jos dėka galima atkurti miško buveines, kurioms yra reikalinga ugnies pažaida. Tai leidžia išsaugoti retas ir nykstančias augalų, vabzdžių ir paukščių rūšis.

Ši gamtotvarkos priemonė yra aktuali ir Lietuvoje. Siekiame didinti informacijos apie jos teikiamas naudas plėtrą, todėl dalinamės atsakymais į dažniausiai užduodamus klausimus.

• Kas yra kontroliuojamas deginimas?

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra gamtotvarkos priemonė, skirta palaikyti ir atkurti miško buveinių, kurioms būdinga ugnies pažaida, tokių kaip Vakarų taiga ir Kerpiniai pušynai ar rečiau pasitaikantys Spygliuočių miškai ant ozų, gerą būklę: t. y. išsaugoti ir palaikyti būdingą augaliją, medyno struktūrą, paklotės apšviestumo sąlygas, užtikrinti natūralų medyno atsikūrimą bei išsaugoti retas ir nykstančias tokių buveinių rūšis. Šių Europos Bendrijos svarbos buveinių yra ir Lietuvoje, daugiausiai Dzūkijoje. Šios teritorijos yra įtrauktos į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą.

• Kokiose Lietuvos teritorijose reikalingas kontroliuojamas deginimas?

Ši gamtotvarkos priemonė aktualiausia Dzūkijoje. Dzūkijos nacionaliniame parke yra išskirta paukščių ir buveinių apsaugai svarbi teritorija Dainavos giria. Šioje Natura 2000 teritorijoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas lutučių, lėlių, lygučių, kurtinių, tetervinų apsaugai, šalia tradicinių gamtosauginių priemonių taikant kontroliuojamą miško paklotės deginimą.

• „Nuo kada miške – ugnis yra normalu?!“

Ugnis gamtoje yra natūralus ekologinis veiksnys, kuriam veikiant evoliucionavo rūšys ir buveinės. Anksčiau miškų buveinėse gaisrai buvo natūralus ar žmogaus sukeltas, gana reguliariai pasitaikydavęs gamtos reiškinys. Kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveinės ir su jomis susijusios tam tikros augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšys prisitaikė prie periodiškai kylančių gaisrų ir todėl ugnies pažaida tapo būtina jų išlikimui.

Valstybei pradėjus aktyviai užsiimti miškotvarka ir gaisrų prevencija, daliai buveinių ir rūšių kilo pavojus išnykti. Todėl joms palaikyti būtini kontroliuojami deginimai kaip savaiminių gaisrų imitacija.

• Kokiems paukščiams, vabalams ir augalams ši gamtotvarkos priemonė yra naudinga?

Lietuvoje buvusiose gaisravietėse labai greitai įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.

Natūraliuose taiginiuose miškuose geriausias sąlygas randa išrankūs uoksiniai paukščiai – tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Ugnies pažaida reikalinga tokiems saugomiems paukščiams kaip žalvarnis, kurtinys, tetervinas, lėlys, lygutė, dirvoninis kalviukas, kukutis.

Gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems žoliniams augalams, kurių žiedus lanko įvairūs plėviasparniai ir kiti vabzdžiai, reguliuojantys kenksmingų vabzdžių gausą. Taip pat gaisrų suformuotose buveinėse veisiasi nykstantys drugiai – pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje jau išnykusioms priskiriama taškuotoji kerpytė. Atvirų, smėlėtų, išdegusių vietų reikia retam žiogui kalniniam spragtukui bei retoms skėrių rūšims.

Tik esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis tokie šilumamėgiai vabalai kaip išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis.

Ugnies pažaidos sukurtos retmės taip pat reikalingos tokiems saugomiems augalams kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas lygiažvynis žaltys renkasi ugnies suformuotas buveines. Taip pat pastebėta, kad raudonpilvės kūmutės susiranda išdegusias durpingas įdubas, kur susiformuoja nedideli vandens telkinėliai, o aplinka tampa pakankami gerai saulės apšviesta ir įšildoma.

Nudegusiuose, šviežiai atžėlusiuose plotuose ganosi stumbrai.

• Ar kontroliuojamą deginimą įgyvendinti – saugu?

Tikrai taip. Deginamas plotas kruopščiai parenkamas iš anksto, įvertinant trumpalaikį ir ilgalaikį šios priemonės poveikį. Plotas apribojamas mineralizuota dirvožemio juosta, kuri prieš deginimą sudrėkinama, įvertinamos oro sąlygos. Kontroliuojamas paklotės deginimas pradedamas priešvėjine kryptimi ir yra nuolat prižiūrimas profesionalių specialistų komandos.

Siekiant užtikrinti saugumą, aplink deginamą plotą budės priešgaisrinės komandos ir rezervinė gaisrininkų savanorių komanda. Prireikus, jie bet kurią akimirką  galės artėjančią prie ribos ugnį „sudrausminti“ vandens srove, tiekiama priešgaisrinėmis žarnomis. Netoliese budi priešgaisrinis automobilis. Po kontroliuojamo deginimo gaisravietė būna dar keletą parų prižiūrima.

• Ar ši gamtotvarkos priemonė bus įgyvendinama Lietuvoje?

Taip, 2025 m. vasario–kovo mėn. Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose – planuojama įgyvendinti šią gamtotvarkos priemonę. Ją įgyvendins Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ir Dzūkijos nacionalinio parko gamtosaugos ekspertai.

• Ar turime pakankamai patirties tam, kad sėkmingai įgyvendintume kontroliuojamą deginimą?

2011 m. Musteikos girininkijoje buvo atliktas pirmasis kontroliuojamas viržynų deginimas, siekiant pagerinti tetervinų tuokviečių būklę. Valstybinio monitoringo duomenimis, tetervinų skaičius išaugo nuo 8 patinų 2012 m. iki 18 patinų 2018 m.

Taip pat 2012-2015 m. atlikti botaniniai tyrimai parodė, kad gamtotvarkos priemonė prisidėjo prie atviresnes buveines mėgstančių rūšių – vėjalandės šilagėlės, smiltyninio gvazdiko – pagausėjimo.

Lietuvoje deginti paklotę, net ir gamtosaugos tikslais, draudė įstatymai, todėl patirties teko semtis iš kaimyninių šalių praktinių seminarų metu.

• Kuo miško paklotės kontroliuojamas deginimas skiriasi nuo miško gaisro?

Kontroliuojamam deginimui yra būdinga neaukšta liepsna, šviesūs dūmai bei žemesnė temperatūra. Tai neprimena tikro gaisro, nes tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės, o viršūnių nepasiekia. Ugnies plitimas yra valdomas.

Kontroliuojamą deginimą, įvertinę meteorologines sąlygas, atlieka specialistai pagal suplanuotą darbų eigą numatytoje teritorijoje. Jam įgyvendinti pasitelkiamos įvairios saugumo priemonės.

• Kuo kontroliuojamas deginimas skiriasi nuo savavališko žolės deginimo?

Savavališki žolės deginimai yra nekontroliuojami, pavojingi ir gali būti žalingi ekosistemai. Jų metu žūva perintys paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai. Pasitaiko, kad ugnis persimeta ir į gyvenamuosius namus ar gretimus miškus.

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra nedidelio masto moksliškai pagrįsta gamtotvarkos priemonė. Ji yra taikoma tik tam tikrose miško buveinėse, kuriose svarbu išsaugoti nykstančias rūšis. Kontroliuojamą miško paklotės deginimą gali vykdyti tik sertifikatus turintys specialistai.

Kontroliuojamo deginimo nauda nusveria laikiną nedidelę žalą, nes įprastos rūšys greitai atsistato, o retoms ir saugomoms rūšims sudaroma galimybė įsikurti.

• Ar atliekant kontroliuojamą deginimą nebus padidintos CO2 emisijos? Ar kontroliuojamas deginimas prisidės prie klimato kaitos padarinių?

Kontroliuojamas paklotės deginimas tai nėra didelio masto miško ar nusausinto durpyno gaisras kuomet išdega daug didesni gamtoje sukauptos anglies kiekiai. Kontroliuojamo deginimo metu nėra deginama stambi mediena, o tik smulkios nuokritos, samanos, krūmokšniai ar jauni medeliai. Kita vertus, po didelių gaisrų susidariusi apanglėjusi mediena daug ilgiau išsilaiko nesuskaidyta aplinkoje.

Kontroliuojamas deginimas tampa ir svarbia nekontroliuojamų gaisrų prevencijos priemone. Kintant klimatui vis dažniau pasitaiko ekstremalios sausros ir karščiai. Jų metu pietiniuose regionuose dažnai kyla krūmynų ir miškų gaisrai, išplintantys dideliuose plotuose. Nudeginus miško paklotę ir susikaupusias degias nuokritas kontroliuojamo deginimo metodu, miške sumažėja  grėsmė įsiplieksti nevaldomam gaisrui.

• Ar kontroliuojamas deginimas yra taikomas užsienio šalyse?

Kontroliuojamą deginimą, kaip efektyvią buveinių atkūrimo priemonę, sėkmingai taiko Latvija, Švedija, Suomija ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 2014 m. vykdomas LIFE projektas „Light and Fire“ siekia palaikyti 69 šalyje esančių Natura 2000 teritorijų, kurioms būdinga ugnies pažaida, gerą būklę ir taip apsaugoti nykstančias rūšis, tokias kaip vėjalandė šilagėlė ir paprastasis čiobrelis.

Suomiai perėmė gerąją patirtį iš Švedijos LIFE+ projekto „Taiga“, kuris 2015–2019 m. laikotarpiu visoje šalies teritorijoje atliko 120 kontroliuojamų deginimų Vakarų taigos buveinėse. Šiuo metu yra vykdomas bendras švedų ir suomių Life2Taiga projektas (2022–2028 m.), kurio pagrindinis tikslas panaudojant kontroliuojamą deginimą atkurti blogos būklės miškų buveines.

Kontroliuojamas deginimas (kaip gamtosaugos ir gaisrų prevencijos priemonė) yra plačiai taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje. Po didelių, neseniai kilusių gaisrų kyla rimtos diskusijos plačiau kontroliuojamą deginimą taikyti Pietų Europos šalyse.

• Ar kontroliuojamas deginimas nepakenks kitoms augalų, vabzdžių, paukščių rūšims?

Kontroliuojamas deginimas vykdomas tuomet, kai yra mažiausias pavojus pakenkti gamtai. Dauguma gyvūnų, paukščių sugeba saugiai pasišalinti. Kadangi deginimas neintensyvus, ropliai ar kiti gyviai saugiai pasislepia urvuose žemėje.

Nudeginama augalija (samanos, krūmokšniai) dažniausiai yra plačiai paplitę ir jų praradimas tam tikroje vietoje yra naudingas, nes pašalinamos stipriai konkuruojančios rūšys. Deginimas gali prisidėti ir prie kenkėjų ar invazinių augalų kontrolės. Suaugę medžiai tokie kaip pušys, ąžuolai ar beržai yra natūraliai atsparūs ugniai. Be to, net ir deginamame plote išlieka nenudegusių vietų.

• Kodėl kontroliuojamas deginimas vykdomas būtent pavasarį?

Kontroliuojamą deginimą saugiausia atlikti, kol gamta dar neprabudus, pavyzdžiui, neperi paukščiai. Svarbu, kad deginama paklotė būtų nei per sausa, nei per drėgna. Galima būtų deginti ir rudenį, sulaukus tinkamų sąlygų. Vasaros sezonu deginti gali būti pavojinga dėl dažnai pasitaikančių sausrų ir aukštesnės oro temperatūros.

• Ar nėra kitų gamtai palankesnių priemonių kopų atvėrimui? Pavyzdžiui, šienavimas, rovimas?

Taip, galima naudoti ir kitas priemones siekiant gamtosauginių tikslų. Tačiau įvertinus kainą ir efektyvumą, kontroliuojamas deginimas yra pranašesnė priemonė. Deginant iškart pašalinama susikaupusi biomasė, kurią šalinant kitais metodais reikėtų surinkti, išvežti ir utilizuoti. Taip pat degimo proceso metu susidaro pelenai, kurie gamtai yra naudingi (pvz., gyvūnai naudoja pelenus parazitų kontrolei, mineralinės medžiagos grįžta į dirvožemį), yra net augalų, kurių sėklų daigumą suaktyvina karštis. Verta taikyti įvairias priemones kompleksiškai, pavyzdžiui, skatinti gyvulių ganymą miškuose, mechaniškai pašalinti susikaupusią paklotę, vykdyti specialius kirtimus ir retinimus.