„Įsivaizduokim, koks Dzūkijos kraštas buvo prieš keletą tūkstančių metų, kai atsitraukė ledynai. Tai buvo pustomos kopos, o augmenija – labai skurdi. Prie tokių atvirų smėlio erdvių prisitaikė tiek augalai, tiek
Gamtininkas, rašytojas, fotografas Selemonas Paltanavičius pažymi, kad šiandien žmonės gamtą pažįsta prasčiau nei anksčiau, o save vadinantys kovotojais už planetą, dažnai kovoja vien skambiais lozungais. Kas šiandien labiausiai neramina gamtininką?
„Džiugu matyti, kad Dzūkijos nacionaliniame parke jau yra atvertos žemyninės kopos. Kontroliuojamas paklotės deginimas leis jose įsikurti toms rūšims, kurios natūraliai tose gaisravietėse augo“, – sako doc. dr. Eduardas Budrys,
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas, kuriuo imituojamas savaiminis gaisras – gamtotvarkos priemonė, kuria siekiama išsaugoti nykstančias vabzdžių, paukščių ir augalų rūšis. Užsienyje plačiai taikomas kontroliuojamas deginimas aktualus ir nedideliuose plotuose Dzūkijoje.
„Ugnis miške gali būti naudinga“. Toks teiginys dažną lietuvį verčia suklusti. Visgi, tai nėra naujovė – kontroliuojamas deginimas yra gamtotvarkos priemonė, kuri dėl teikiamos naudos dešimtmečius aktyviai naudojama užsienyje. Ji
Šiandien startuoja „Vakaro pokalbiai su ūkininku“. Visą sausį ir vasarį vyksiančiuose nuotoliniuose susitikimuose dalyvaus Lietuvos, Austrijos bei Airijos ūkininkai. Jie dalinsis savo patirtimi įvairiomis temomis, o dalyvaujantieji galės užduoti klausimus.
