Vytauto Uselio nuotrauka
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, norėdama atkreipti dėmesį briedgaurynus, paskelbė juos 2024 metų buveine. Kodėl buveinės su šiais, briedžio kailį primenančiais augalais, nyksta? Kaip galima tam užkirsti kelią ir kur jų Lietuvoje tebegalima aptikti? Apie tai, LRT radijo laidoje „Gimtoji žemė“, pasakojo LIFE integruoto projekto „NATURA 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, gamtosaugos Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje dirbanti ekspertė botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Stačioji briedgaurė (Nardus stricta) – daugiametis žemas žolinis augalas, kurio siauri, vidurvasarį išsiriečiantys lapai sudaro tankius kerus ir primena tankų briedžio kailį – gaurus. „Sprindžio aukščio ir iki pusantro sprindžio skersmens nedidukai jo kupsteliai auga skurdaus dirvožemio – nederlingose, sausose ar vidutinio drėgnumo, paprastai rūgščiose – augavietėse“, – sakė ji ir pridūrė, kad minėtos sąlygos susidaro siauromis juostomis upių slėniuose, šiaurinėje šlaitų papėdžių dalyje, pamiškėse, aplink pelkynus.
D. Matulevičiūtė pasakojo, kad šios žemažolės pievutės yra itin estetiškos, jose ir pasivaikščioti malonu, ir akis į įvairiaspalvius žydinčius augalus paganyti gera: „Ten galima aptikti ir mėlynai žydinčių putokšlių, gencijonų, rožinės spalvos katpėdėlių, daugybę gegužraibinių augalų, kuriuos liaudyje vadina orchidėjomis, geltonos spalvos gelteklių, ir daug kitų žydinčių augalų. Nors šitos pievos ūkiniu požiūriu yra menkavertės, biologinės įvairovės požiūriu jos yra be galo vertingos“.
Visgi, pasak ekspertės botanikės, pastaruoju metu šitų buveinių ypatingai mažėja. 2012–2014 m. laikotarpiu visoje Lietuvoje buvo inventorizuota vos 216 ha buveinių, kuriose vyrauja briedgaurė. Didžioji dalis aptinkama Žemaitijoje ir Pietryčių Lietuvoje – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tačiau dalies anuomet užfiksuotų plotų jau nebėra. Gamtos tyrimų centro mokslininkai nustatė, kad per metus buveinių, kuriose aptinkama briedgaurė, plotai sunyksta daugiau kaip 9 proc.
Dalytės Matulevičiūtės nuotrauka
Pašnekovės teigimu, pagrindinės grėsmės šioms augalų bendrijoms – jų apleidimas ir suarimas: „Žinoma, jos yra neproduktyvios kaip pievos, užima nedidelius plotelius, kuriuose neapsimoka ganyti. Jos lieka apleistos, jose susikaupia daug negyvos fitomasės, dėl ko kinta sąlygos ir dalis žolinių augalų rūšių tiesiog dingsta, buveinė apauga krūmais ir taip sunyksta“.
Paklausta, kokių priemonių turėtume imtis, siekdami išsaugoti šias buveines, D. Matulevičiūtė tikino, kad pagrindinė priemonė joms išlaikyti, tai – jų ūkinis naudojimas. Visgi dauguma šių buveinių yra aptinkamos privačiose teritorijose, kurių savininkai neturi galimybių vykdyti buveinių gyvavimą užtikrinančią veiklą.
Lietuvoje yra 54 skirtingi buveinių tipai. Išskiriamos jūrinės, pajūrio ir kontinentinių smėlynų, gėlųjų vandenų, viržynų ir kadagynų, pievų, pelkių, atodangų ir miškų buveinės. Siekiant efektyvaus saugomų rūšių populiacijų ir buveinių išsaugojimo, Europoje kuriamas vientisas ekologinis jų tinklas Natura 2000.
Parengta pagal radijo laidos „Gimtoji žemė“ ištrauką.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.