Unsplash.com nuotrauka

Dažnai galima išgirsti žmones svarstant, ar tikrai gamtotvarka šiandien yra reikalinga? Kodėl negalima gamtai leisti tvarkytis pačiai? „Norint palikti viską natūraliai eigai, pirmiausia reikėtų sugrąžinti buvusias natūralias sąlygas, t. y. tokias, kurios buvo bent prieš tūkstantmetį“, sakė LIFE integruoto projekto „NATURA 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, gamtosaugos Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje dirbanti ekspertė botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė.

Pasak jos, anuomet atvirą kraštovaizdį ir ekosistemas formavo ir palaikė natūralūs veiksniai: vėjo ir vandens erozija, gaisrai, gausios laukinių stambiųjų žolėdžių populiacijos. O dabartinėse teritorijose laisvai ganydamiesi stambūs žolėdžiai – taurai, tarpanai, stumbrai – atliko ekosistemų formuotojų vaidmenį: „Ganydamiesi jie palaikė atvirus plotus. Šiuos gyvūnus išmedžiojus, atviros buveinės buvo panaudotos naminių gyvulių ganymui. Ganymas ir šienavimas iš dalies kompensavo išnaikintų stambiųjų laukinių žolėdžių vaidmenį. Tokiu būdu žmonės išsaugojo tokias atviras buveines kaip pievos, laukymės, smėlynai, ir galėjusią sunykti biologinę įvairovę“.

Visgi, bėgant metams, situacija reikšmingai keičiasi. Iš šio natūralių veiksnių sąrašo dabar belikę tik vėjo ir vandens erozija. O dėl mažėjančios gyvulininkystės mastų, atsiranda vis daugiau apleistų, krūmais apaugančių pievų ir kitų atvirų buveinių, kuriose suveši azotamėgiai augalai. Ypač sparčiai nyksta smėlynų ir kitų nederlingų buveinių augalija, nes nebelieka šioms buveinėms būdingo elemento – atviro smėlio lopinėlių. Prie to prisideda ir gerėjanti natūralių gaisrų prevencija. Visa tai lemia augalų,  gyvūnų, grybų ir mikroorganizmų rūšių įvairovės nykimą.

Ganymas miškuose. Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Vienas pasitelkiamų gamtotvarkos metodų – kontroliuojamas deginimas

Kontroliuojamas deginimas, tai – gamtotvarkos priemonė, kuri atveriant smėlį leidžia išsaugoti nykstančias augalų ir vabzdžių rūšis. Ji taikomas ten, kur būtų sunku ar neįmanoma rezultatų pasiekti kitais būdais. Kontroliuojamam miško paklotės nudeginimui, priešingai nei gaisrui, būdinga pažeme dvelkianti liepsna, šviesūs dūmai, žemesnė temperatūra. Jo metu medžiai ir po miško paklote esantys dirvožemio sluoksniai nepažeidžiami. Šią gamtotvarkos priemonę įgyvendina tik tinkamai apmokyti, specialią įrangą turintys specialistai. Proceso metu ypatingas dėmesys skiriamas saugumui.

„Miško paklotės nudeginimas (arba atvirose buveinėse besikaupiančios negyvos biomasės nudeginimas) retiems augalams suteikia didžiulį privalumą konkurencinėje kovoje su kitais augalais. Įgyvendinus šią gamtotvarkos priemonę, sudaromos sąlygos augti tokiems augalams kaip kalninė arnika, vėjalandė šilagėlė, smiltyninis gvazdikas“, – teigė D. Matulevičiūtė.

Anuomet, kai miškingos vietovės buvo naudojamos ūkinėms reikmėms ir jose buvo ganomi gyvuliai, augalų konkurencijos problema nebuvo tokia opi. Besiganančioms karvėms apskabant ir pratrypiant aplinkinius augalus, susidarydavo galimybė atvertuose smėlio lopinėliuose sudygti ir įsitvirtinti smėlynams būdingiems augalams.

Pašnekovės teigimu, gelbėjo ir tai, kad, pavyzdžiui, Dzūkijoje miško paklotė buvo naudojama kraikui: „Tokiu būdu atverti nedideli smėlio ploteliai buvo labai naudingi nekonkurencingoms rūšims. O dabar, kadangi gyvulių kaimuose praktiškai neliko, nebėra ganymo, nebėra miško paklotės nurinkimo ne vientisais ploteliais, veikia gaisrų prevencija – nebelieka minėtoms ir kitoms panašios ekologijos rūšims tinkamų sąlygų, dėl ko jos tampa pasmerktos sunykti“.

Kontroliuojamas deginimas nepažeidžia medžių lajų ir ugniai atsparaus pušies kamieno. Švedijos LIFE „Taiga“ projekto nuotrauka

Reikšmingai prisidėtų prie viržynų atsinaujinimo

D. Matulevičiūtė pasakojo, kad miško paklotės nudeginimas yra labai svarbus ir viržynų, kurie yra svarbi buveinė vabzdžiams ir paukščiams, atsinaujinimui: „Kai viržynai yra neganomi, viržiai labai suveši, išsikeroja ir nustelbia viską, kas po jais auga. Taip sumažėja ir augalų įvairovė, ir nebelieka vietos vabzdžiams, kurių gyvavimui reikalingi atviri, saulės kaitinami smėlio lopinėliai. Apleisti viržynai tampa netinkami ir paukščiams. Todėl juos reikia praretinti raunant arba nudeginant“.

Gamtosaugos ekspertė sakė Dzūkijoje dalyvavusi viržių rovimo talkose ir turėjusi galimybę įsitikinti, kaip greitai atlikti darbai leidžia atsigauti kalninės arnikos ir smiltyninio gvazdiko populiacijoms. „Lygiai taip pat ir po viržynų nudeginimo – arnika suveši iš žemėje nuo ugnies apsaugoto šaknyno“, – teigė ji. Nudegintuose viržynų plotuose gausiai sudygsta ir vėjalandės šilagėlės.

Įdomu tai, kad dideli viržynų plotai reguliariai nudeginami Škotijoje. Kontroliuojamas deginimas ten laikomas saugotina tradicija, ūkininkavimo būdu. Atsinaujinę viržynų plotai tampa vėl tinkami avims ganyti. Ši gamtotvarkos priemonė yra plačiai taikoma ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių. Ji dešimtmečius taikoma ir tokiose valstybėse kaip Olandija, Vokietija, Švedija, Suomija. Nemažai šio metodo patirčių yra Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Gali pasirodyti keista, bet kontroliuojamas deginimas tampa ir svarbia nekontroliuojamų gaisrų prevencijos priemone. Kintant klimatui, vis dažniau pasitaiko ekstremalios sausros ir karščiai. Pietiniuose regionuose jų metu dažni krūmynų ir miškų gaisrai, išplintantys dideliuose plotuose. Nudeginus miško paklotę kontroliuojamo deginimo metodu, miške nebelieka grėsmės įsiplieksti nevaldomam gaisrui.

Kodėl svarbu išsaugoti atviras buveines?

„Atviros buveinės, tokios kaip smėlynai, viržynai ir ypatingai – pievos, yra reikšmingos biologinės įvairovės ir vabzdžių apdulkintojų išsaugojimui. Pastaruoju metu visame pasaulyje yra stebima jų nykimo tendencija. Tai signalizuoja ne tik apie gamtos išbalansavimą, bet ir gresiančius padarinius žmonių ekonominei gerovei“, – aiškino D. Matulevičiūtė.

Gamtosaugos ekspertės teigimu, žemės ūkyje yra labai nedaug savidulkių arba vėjo apdulkinamų augalų. Didžiajai daugumai reikalingi vabzdžiai apdulkintojai. „Sunykus pievoms ir daugybei žolinių augalų rūšių, būtų sunku užtikrinti bitėms nuolatinį maisto šaltinį. Jas reikėtų vežioti nuo lauko prie lauko ar miško, nuolat joms užtikrinti žydinčių augalų plotus“.

Atvirų buveinių mažėjimas neigiamai paveiktų ir laukinių vabzdžių apdulkintojų populiacijas. Jie atsakingi už tokių žemės ūkio kultūrų kaip vaismedžių, daržovių ir uogas brandinančių augalų apdulkinimą. „Sumažėjus laukinių apdulkintojų, reikšmingai sumažėtų augalinio maisto pasirinkimas, išaugtų kainos, o gal lauktų ir dar radikalesni pokyčiai“, – sakė pašnekovė.