Charles Ruffner

Prof. Charles Ruffner iš JAV

Balandžio viduryje Lietuvoje viešėjo ugnies istorijos tyrinėtojas, profesorius Charles‘as Ruffneris iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tyrėjas, bendradarbiaujantis su mokslininkais iš Lietuvos, atkakliai siekia, kad ugniai būtų grąžinta priderama vieta gamtoje ir žmonių galvose. „Mes vieninteliai iš visų gyvūnų sugebėjome panaudoti ugnį. Tik daugelis kultūrų tai pamiršo, nes mes save atskyrėme nuo natūralaus ugnies ciklo. Vienintelė vieta, kur naudojame ugnį, yra vidaus degimo varikliai, šildymo katilai, bet atviros ugnies beveik neliko“, – teigia profesorius iš JAV ir atsako į klausimus, kodėl gamtai reikia ugnies ir kas tas kontroliuojamas deginimas.

Charles, esate ganėtinai dažnas svečias Lietuvoje. Atvykote čia jau ketvirtą kartą. Kuo jus, sengirių ekologijos ir gaisrų istorijos tyrinėtoją iš Jungtinių Amerikos Valstijų, domina kitapus Atlanto esanti nedidelė mūsų šalis?

Mudviem su žmona labai patinka keliauti po pasaulį. Taip pat man, kaip profesoriui, buvo sudarytos galimybės nusivežti studentus studijoms į Airiją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją. Daug laiko esu praleidęs ir Afganistane, bendradarbiaudamas su Afganistano Žemės ūkio ministerija, kur padėjau kelti specialistų kompetencijas, spręsti žemės erozijos problemas. Sakyčiau, dirbti tarptautiniu mastu yra mano darbo dalis.

2016 metais prof. Gediminas Brazaitis iš Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) su keliais studentais vasarai atvyko stažuotei į JAV pagal Erasmus programą. Aš juos priėmiau, organizavau išvykas, leidžiančias geriau pažinti JAV miškininkystę. Po metų sulaukiau atsakomojo kvietimo atvykti į Lietuvą. Per pirmąjį vizitą nuvykome į Dzūkiją, Čepkelius, kur vos ne ant pirmo medžio pamačiau ugnies žymes. Tuomet su Michaelu Mantonu iš VDU pradėjome tirti ugnies istoriją Dzūkijoje. Tam darbui paskyriau net keletą kelionių. Parengėme mokslinę publikaciją apie gaisrų istoriją Dzūkijoje ir pristatėme savo atradimus tarptautinėje ugnies ekologijos konferencijoje 2021 metais.

Myliu šitą šalį, ji labai orientuota į miškus, čia klesti miško kultūra – žmonės labai susiję su miškais ir turi sukaupę apie juos daug žinių. Miela vieta ir svetingi žmonės skatina mane vis čia grįžti.

Dabar renkame naujus ugnies paliesto kraštovaizdžio pavyzdžius ir rengiame naują publikaciją, pagrindžiančią, kad ugnis čia buvo daugelį šimtmečių, netgi tūkstantmečius. Bandysime pateikti argumentus, kad kontroliuojamas deginimas yra tinkama ir reikalinga gamtotvarkos priemonė Lietuvoje.

Ugnis turi seną istoriją ir žmonių galvose kelia neigiamas asociacijas – gaisrai nusinešdavo ištisus miestus, medines bažnyčias. Tai asocijuojasi su nelaime, grėsme. Kalbant ir apie gamtą, daugelį metų vyksta visuomenės švietimas, kad nevalia pavasarį deginti žolės, nes žūsta paukščių kiaušinių dėtys, smulkūs žinduoliai, varliagyviai. Jūs tuo metu kalbate apie ugnies reikalingumą gamtai, kad tai net gyvybiškai svarbu kai kurioms rūšims. Išplėskite šitą mintį.

Gaisrai iš tiesų daro žalą, bet labiausiai tada, kai jie yra stichiški, netikėti. Savo tyrimais ir pranešimu Baltijos šalių miškininkams bei akademikams stengiausi parodyti, kad jūs turite labai ilgą ugnies istoriją. Neseniai buvo publikuotas mokslinis straipsnis, kuriame pateikiami šimtą tūkstančių metų apimantys duomenys, kad neandertaliečiai degino augaliją Viduriniuosiuose Rytuose, europiečiai naudojo ugnį keisdami aplinką pietų ir centrinėje Europoje.

Man visiškai nepriimtina naujaisiais laikais įsivyravusi tendencija, kai žmogus atskiriamas nuo gamtos. Manoma, kad, jeigu gaisrą sukelia žaibas, tai viskas gerai, o jeigu žmogus – tai jau blogai. Žmonės yra gamtos dalis, todėl manau, kad ankstesnėse kartose, kažkur XIX amžiuje, įvyko lūžis ir pradėjome save atskirti nuo gamtos. Tai mus atskyrė nuo natūralaus pasaulio, todėl pradėjome galvoti, kad tai, kas vyksta miške, yra natūralu, o tai, ką miške veikia žmogus – jau nenatūralu. Aš tam prieštarauju šimtu procentų.

Mano draugas, ugnies istorijos tyrinėtojas dr. Stephen J. Pyne nuolat pateikia studentams pavyzdį, kad sena lotyniška žodžio „šeima“ forma reiškia tuos, kurie dalijasi bendru židiniu. Tai kelių tūkstančių metų senumo žodis, kuris taikliai apibūdina, kaip mes apibrėžėme šeimą ir bendruomenę. Tai tie, kurie buriasi apie bendrą ugnį – tai yra saugumo – šaltinį.

Ugnis yra svarbi daugelio ekosistemų visoje planetoje sudėtinė dalis. Man patinka kartoti savo miškininkystės studentams, kad, išskyrus Antarktidą, ugnis yra praktiškai visų žemynų ekosistemų komponentas. Kai kuriose ekosistemose gaisrai vyksta dažnai, kaip kad šiuose Dzūkijos pušynuose, kur gaisrai įprastai kildavo kas penkerius ar dešimt metų. Svarbu pabrėžti, kad tie gaisrai buvo mažo intensyvumo, kai išdega tiktai pomiškis, žūva kažkiek jaunų medelių, miškas išsivalo ir sudaromos sąlygos atsinaujinimui.

Yra ir kitokių buveinių, pavyzdžiui, Uolėtieji kalnai Šiaurės Amerikoje, kur aukštumų miškuose gaisrai įvyksta vos kas tris-penkis šimtus metų. Tai katastrofiški gaisrai, pasiekiantys medžių lajas ir išdeginantys viską iki pat žemės. Tačiau tai yra natūralus gaisrų režimo toje ekosistemoje ciklas.

Šiame paprastųjų pušų miške pastebiu padidėjusį eglių kiekį, o tai yra tiesioginė eliminuotų gaisrų pasekmė. Palaipsniui jos pradės užimti pomiškį ir galiausiai mesdamos šešėlį nukonkuruos pušis, kurioms patinka saulės atokaita. Taip miškas gali pasikeisti į eglių monokultūrą. O eglynuose gaisrai yra pražūtingi, apimantys viską nuo žemės iki medžių viršūnių. Anykščių regione dirbanti miškininkė, su kuria teko pasikalbėti, per savo darbinės karjeros laikotarpį jau aiškiai mato miško pokyčius. Per 20 metų jis keitėsi nuo atviro pušyno iki daug labiau susivėrusio ir ūksmingo miško su daugiau eglių. Jei taip tęsis ir toliau, prognozuoju, kad sulauksite daugiau katastrofiškų gaisrų. O to tikrai nenorime.

Kontroliuojamas deginimas Švedijoje. Stygg Karret nuotr.

Tuo metu pušys yra labai gerai prisitaikiusios prie ugnies poveikio. Jos turi labai storą žievę, kuri veikia kaip apsauginis sluoksnis, ir lengvutes vėjo lengvai išnešiojamas sėklas, tad, kai įvyksta gaisras, išvalantis pomiškį ir atveriantis mineralinį gruntą, sėklos nukrinta ir greitai sudygsta.

miškas po nudeginimo

Miškas po nudeginimo Švedijoje

Štai kodėl miškininkai ardami daro vagas – jie atveria žemės sluoksnį sodinukams. Aš manau ir bandysiu įrodyti, kad nudeginus pomiškį, liktų atviro grunto ploteliai dirvoje, kurie leistų pušims ten sudygti, ir nebereikėtų daryti dirbtinių vagų. Miškininkai mano, jog arti žemę yra gerai. Aš to nesuprantu. Tai dirbtinis atsodinimo būdas, kai grubiai nukertamos šaknys, sunaikinami dirvos mikroorganizmai, grybienos tinklas – visa tai išverčiama į paviršių ir išdžiūsta. Ar tai sveikesnis miškas? Ne, tai tikrai nėra sveikesnis miškas. Jei mūsų pokalbį skaitys miškininkai, siūlau nustoti arti miško paklotę. Paviršinis, mažo intensyvumo miško paklotės nudeginimas atliktų tą patį darbą ir padėtų pušims atsikurti. Tai ekologiškas įrankis ir pagalba tvarkyti mišką.

Lietuvoje tarp gamtosaugininkų ir miškininkų jau porą metų vyksta diskusija, kad nykstančių buveinių ir rūšių atkūrimui reikėtų pradėti taikyti naują gamtotvarkos priemonę – kontroliuojamą deginimą. Papasakokite, kaip jis vyksta. Ar tai ne per didelis kišimasis į natūralius gamtos procesus, kurie puikiai vyko ir be mūsų, o gal atvirkščiai  – grąžinimas to, ką atėmėme?

Ugnis buvo ant žemės paviršiaus keturis šimtus milijonų metų. Ugnis buvo įprasta jūsų kraštovaizdžio dalis nuo pat paskutiniojo ledynmečio, kuris formavo jūsų šalies reljefą – tai yra apie dešimt tūkstančių metų. O savo griežta gaisrų kontrole atėmėme ugnį iš motinos gamtos vos prieš pusantro šimtmečio. Todėl matau kontroliuojamą deginimą kaip skolos gamtai grąžinimą.

Kontroliuojamam deginimui kruopščiai ruošiamasi. Parenkamas plotas, laukiama tinkamų oro sąlygų, o pats deginimas vykdomas gamtai miegant, t. y. šaltuoju metų laiku, kol nėra sniego. Ugnis dega pažemiui ir nesunaikina miško, pažeidžia tik paklotę ir pomiškį.

Tačiau suprantu, kad pokyčiams žmonių sąmonėje reikia laiko. Pirmieji žmonės, bandę įgyvendinti kontroliuojamą deginimą Jungtinėse Amerikos Valstijose XX amžiaus pirmoje pusėje, buvo laikomi pamišėliais. Dauguma miškininkų kartojo, kad ugnis miške yra blogis. Prireikė septyniasdešimties metų nuo 1950-ųjų iki dabar, kad amerikiečių požiūris į kontroliuojamą deginimą taptų palankesnis. Iki šiol apie pusė populiacijos dar nepritaria kontroliuojamam deginimui mūsų šalyje, bet jis priimamas žymiai palankiau negu čia, Lietuvoje.

Gali susidaryti vaizdas, jog vienas augalų ir gyvūnų rūšis iškeliate aukščiau kitų. Ar teisinga saugoti vienas rūšis kitų rūšių sąskaita, kai dalis nudeginama, o kitos tuo metu gauna galimybę suklestėti?

O ar ne tai žmonija daro vos ne ištisai? Pavyzdžiui, miškininkai retindami palieka vieną jauną medelį, kuris yra dailiau išaugęs, geresnio diametro, ir išgeni kreivesnį, nes nori išgauti maksimalų augimo potencialą. Toks yra miškininkystės principas – palikti geriausios kokybės prieauglį.

Ar to paties nedarome savo soduose ir daržuose? Pasodiname daržoves ir salotas, o išravime vadinamąsias piktžoles – rūšis, kurių nenorime savo darže. Todėl, kad norime užauginti kažką konkretaus. Selekcija yra labai sena mokslo šaka, žmonija nuolatos vykdo atranką ir bando išveisti naujas augalų ir gyvūnų veisles.

Pavyzdžiui, pasitelkus kontroliuojamus deginimus, galima padidinti saugomų vėjalandžių šilagėlių populiaciją. Tuo metu aplinkinės samanos išdegs, bet jų yra tiek daug, kad jokios grėsmės toms rūšims nekils.

vėjalandė šilagėlė

Vėjalandė šilagėlė. M. Vyšniauskienės nuotr.

Esate kalbėjęs, jog kontroliuojami deginimai gali tapti netgi pragaištingų gaisrų prevencijos priemone?

Bendruomenės Amerikoje, kurios gyvena apsuptos miškų, vyraujančio vėjo pusėje retina mišką ir taiko kontroliuojamą deginimą, kad sumažintų degių nuokritų kiekį ir gaisro grėsmę. Kai kyla natūralus miško gaisras, pasiekęs tą zoną jis ima slopti ir leidžia ugniagesiams lengviau jį užgesinti, nepasiekus gyvenamųjų namų. Taigi Jungtinėse Valstijose kontroliuojami deginimai naudojami kaip didelių gaisrų prevencijos priemonė. Šią priemonę galima būtų puikiai taikyti ir Lietuvoje. Turite nemažai miškais apsuptų gyvenviečių, tokių kaip Varėna ar Druskininkai.

Atvykote čia tyrinėti gaisrų istorijos, tačiau, kadangi tyrinėjate ir senus miškus, paklausiu ir apie juos. Lietuvoje nuo 2021 m. pavasario tęsiasi nacionalinis miškų susitarimas, kur įvairios grupės bando susitarti dėl miškų politikos. Visuomenininkai, gamtosaugos ekspertai pasisako už senų miškų, tokių kaip Punios šilas, išsaugojimą, o miškininkystės sektorius atkakliai tvirtina, jog našus miškas yra palankiau klimato kaitai. Ar gali būti dažnai kertamas ūkinis miškas palankesnis klimato kaitai, imant visą miško ekosistemą, procesus, vykstančius dirvoje, kerpėse, negyvoje medienoje?

Tyrimai rodo, jog senesni miškai sugeria daug daugiau anglies dioksido negu jauni augantys miškai. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta tokie pat debatai. Pas mus yra likę tiek mažai sengirių, vos 2-3 procentai, todėl kiekvienas lopinėlis, kiekvienas hektaras turėtų būti saugomas. Dauguma miškų Lietuvoje taip pat buvo kirsti du-tris kartus per pastaruosius 150 metų. Tvarka, tai ūkiniai miškai, auginkime juos, kirskime ir gaukime medieną. Aš, kaip miškininkas, nematau problemų kirsti medžius, kol tai daroma teritorijose, kurios paskirtos produktyviems ūkiniams miškams. Tačiau, kai kalbame apie sengires ir saugomus miškus, ten yra daug kitokios vertės – miškas teikia erdvę rekreacijai, ten klesti biologinė įvairovė, sugeriama daug anglies dioksido. Medžiai, kurie yra pakankamai seni, kad iš jų būtų galima imti šerdies mėginius, gali parodyti, kaip miškai reagavo į klimato pokyčius anksčiau. Tai vertė, kurios neturi jauni medynai. Žinojimas, kaip 400-500 metų amžiaus medžiai reagavo į klimatą, gali mums padėti rasti būdų, kaip auginti atsparesnius miškus ateityje. Taigi seni miškai turi savo vietą ir privalome juos apsaugoti, o ūkiniai miškai taip pat yra reikalingi. Planetoje liko tiek mažai pirmykščių miškų, kad nėra jokio reikalo juos kirsti.