Europinis plačiaausis

Europinis plačiaausis. Deivido Makavičiaus nuotr.

Sausio 4 dieną minima pasaulinė Brailio diena. XIX amžiuje gyvenęs prancūzas Luji Brailis sukūrė raštą, kuris pagerino daugelio žmonių gyvenimo kokybę.

Gyvūnai gamtoje taip pat yra išvystę įdomių būdų orientuotis aplinkoje ir pažinti pasaulį. Vieni iš jų – šikšnosparniai – geba pasitelkti echolokaciją tamsoje esantiems objektams aptikti. Jie siunčia trumpus garso signalus, kurie atsispindi nuo įvairių objektų ir aidu grįžta atgal.

Greita ir tiksli aido analizė šikšnosparnio smegenyse padeda gyvūnui nustatyti atstumą, objektų dydį ir struktūrą, o dažnai ir judančio objekto greitį. Šis skleidžiamas orientavimosi ir maitinimosi ultragarsas yra labai aukšto dažnio ir paprastai negirdimas žmogui. Žmogaus girdimumo riba yra 16-20 kHz, o Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai skleidžia 18-60 kHz garsą.

Ultragarso detektoriai

šikšnosparnių trio

Šikšnosparnių trio: užfiksuoti vienu metu skrendantys trys skirtingų rūšių šikšnosparniai: ties 30 kHz šiaurinis šikšnys, ties 40 kHz – Natuzijaus šikšniukas, ties 45 kHz – šikšniukas nykštukas.

Tačiau žmonės gali girdėti kitus, taip vadinamus socialinius šikšnosparnių signalus. Tai bendravimo tarpusavyje signalai – jais šikšnosparniai praneša apie pavojų (ar priešingai, kad saugu išskristi), bendrauja tarpusavyje ir su jaunikliais, patinai vilioja poruotis praskrendančias pateles. Būtent pastaruosius garsus rudenį galima girdėti ir miestuose, šalia daugiaaukščių pastatų. Jie primena tylų, bet kartu ausį rėžiantį pastovų ciksėjimą.

Ultragarsą šikšnosparniai išgauna garso stygomis, esančiomis gerklėje. Mokslininkai išsiaiškino, kad jų ultragarso skleidimo technika tokia pati kaip gerklinio dainavimo. Pavyzdžiui, visoje Europos Sąjungoje saugomas europinis plačiaausis leidžia dviejų tipų signalus – vieną pro burną, kitą pro nosį.

echolokacija

Vandeninis pelėausis pagavo grobį: reti brūkšniai – tai vandeninio pelėausio orientavimosi signalai, o ties viduriu sutankėjimas – užfiksuotas vabzdys ir artėjimas prie jo. Iškart po sugavimo vėl normalūs skrydžio orientavimosi signalai.

Šis išvystytas gebėjimas padeda šikšnosparniams pasigauti grobį visiškoje tamsoje. Tačiau šikšnosparniai nėra akli. Dideliems objektams aptikti naudojama ir rega. Jos taip pat prireikia ir migracijos metu.

Šikšnosparnių naudojama echolokacija padeda mums, žmonėms, atlikti saugomų šikšnosparnių apskaitą, stebėti jų populiacijos būklę. Kadangi kiekvienos šikšnosparnių rūšies echolokacijos signalai yra skirtingi, pagal jų piko dažnį galima atskirti vieną rūšį nuo kitos. Tam gamtininkai pasitelkia specialius ultragarso detektorius. Žmogaus ausiai negirdimą garsą jie paverčia į girdimą, todėl papildomai galima įvertinti signalo ritmiškumą, trukmę, skambėjimą. Vis dėlto, tiksliai nustatyti šikšnosparnio rūšį geba tik specialistai.

echolokacija

Tai dvispalvio plikšnio socialinis patelių viliojimo signalas. Jį žmonės rudenį gali girdėti mieste.

Lietuvoje saugomos visos keturiolika aptinkamų šikšnosparnių rūšių. Dviem iš jų – europiniam plačiaausiui ir kūdriniam pelėausiui – steigiamos specialios „Natura 2000“ teritorijos.