M. Čepulio nuotrauka
Dar prieš kokius 20 metų Lietuvos laukuose neretai buvo galima pamatyti bėginėjant nedidelių paukščių pulkelius. Tai pilkosios kurapkos (lot. Perdix perdix). Dabar apie jas jau galima kalbėti kaip apie Europos Sąjungos mastu saugomą gyvūnų rūšį, kurios gausa Europoje per pastaruosius 30 metų sumažėjo 80 procentų.
Kurapkos yra maždaug 30–33 cm. aukščio, 390–500 g. svorio paukščiai, priklausantys vištinių paukščių būriui, fazaninių šeimai. Jie įsikuria netoli dirbamų laukų, krūmynų, aptinkami ir pamiškėse. Kurapkos minta piktžolių sėklomis, uogomis, grūdais, tačiau jaunikliai didžiąją dalį baltymų gauna iš vabzdžių. Lesdami kenksmingus vabzdžius, bestuburius, keliančius grėsmę pasėliams, bei piktžolių sėklas šie paukščiai padeda žemės ūkiui.
Kurapkos prisiriša prie vienos gyvenamosios vietos ir pasirinktoje teritorijoje maitinasi, suka lizdus, veisia jauniklius, kurie taip pat visą gyvenimą praleidžia netoliese.
Žiemą, kai trūksta maisto, jos užklysta ir į gyvenvietes, kur laikosi netoli šiluminių trasų, ant kurių greičiau ištirpsta sniegas. Po ypač šaltų ir gilių žiemų, kai sniego sluoksnis būna storas ir sunkiau prisikasti prie maisto, populiacija pastebimai sumažėja ir atsikuria tik per keletą metų.
Kurapkos deda po 12–24 kiaušinius. Peri ant žemės susuktame ir žolėse paslėptame lizde. Išsiritę jaunikliai ilgai nebetupi lizde ir greitai ima sekti tėvus, su kuriais gyvena viename būryje iki žiemos. Žiemą į būrį gali susiburti kelios kurapkų šeimos. Taigi tai bendruomeniški paukščiai gyvenantys būreliais ir mėgstantys bendrauti tarpusavyje.
Kurapkos buvo paskelbtos 2012 m. Lietuvos paukščiu, 2013 m. uždrausta jų medžioklė, 2018 m. jos įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.
Pagrindinę grėsmę kurapkoms kelia intensyvėjantis žemės ūkis, cheminių medžiagų naudojimas, plėšrūnai, derlingų pievų suarimas, tinkamų veistis buveinių sunaikinimas, klimato kaita. Prieš savo priešus kurapkos turi tik du ginklus: margą spalvą, leidžiančią pasimesti augalijoje ir galimybę greitai bėgti. Kurapkos pakyla ir šiek tiek paskrenda tik kritiniais atvejais, bandydamos pabėgti., Kurapkas plėšrūnai laiko lengvu grobiu, todėl suaugę paukščiai labai saugo ir rūpinasi savo jaunikliais.
Lietuvos ornitologų draugija rekomenduoja žiemą kurapkoms daryti užuovėjas ir įrengti lesyklas. Jas galima statyti vos iškritus pirmajam sniegui. Svarbu parinkti tinkamą vietą – toliau nuo gyvenamųjų pastatų, kad paukščiams grėsmės nekeltų naminės katės ir šunys. Geriausia dirbtinas apsaugos priemones įrengti ten, kur paukščiai mėgsta slėptis: prie sodų, krūmuose, laukų pakraščiuose. Krūmai dažnai padeda kurapkoms apsisaugoti nuo netikėtų plėšrūnų antpuolių.
Padėti kurapkoms galima ir labai paprastai, nestatant papildomų statinių. Užtenka tik nuvalyti sniego dangą nuo žiemkenčių laukuose ir nuo pievų. Taip įrengus atviresnes aikšteles, paukščiai patys susiranda maisto. Tik labai svarbu sniegą valyti reguliariai, o gausiai sningant – net kelis kartus per dieną.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.