Kontroliuojamas miško paklotės deginimas, kuriuo imituojamas savaiminis gaisras – gamtotvarkos priemonė, kuria siekiama išsaugoti nykstančias vabzdžių, augalų ir paukščių rūšis. Užsienyje plačiai taikomas kontroliuojamas deginimas aktualus ir nedideliuose plotuose Dzūkijoje.
„Ankstesniais šimtmečiais ugnis miško kraštovaizdžiuose atliko labai svarbų vaidmenį, todėl daug rūšių yra prisitaikiusios gyventi gaisrų paveiktose teritorijose. Visiškai eliminuodami ugnį iš miškų, pamažu išstumiame ir šias rūšis. Tad gamtosaugos principas, kad geriausia gamtą saugoti nieko nedarant šiuo atveju netinka – norėdami išsaugoti tam tikras rūšis ir buveines, turime veikti“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. Gediminas Brazaitis.
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas. Kas tai?
Ugnis yra gamtinis ekologinis veiksnys lemiantis ekosistemos atsinaujinimą. Anksčiau gaisrai pakankamai dažnai kildavo miškuose – dalis jų kildavo natūraliai, dalis – būdavo sukeliami žmonių. Ilgainiui tokios vietovės (ypač kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveinės) bei joms būdingos augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšys prisitaikė prie reguliariai kylančių gaisrų. Dar daugiau – ugnis tapo būtina jų išlikimui.
Valstybei ėmus aktyviau rūpintis gaisrų prevencija, miškuose jie tapo greitai suvaldomi ir ugnies paveiktų plotų beveik neliko. Tokiu būdu buvo panaikintos daliai augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių palankios sąlygos, jie ėmė nykti.
Siekiant atkurti tinkamas sąlygas rūšims, mėgstančioms kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveines, naudojama savaiminių gaisrų imitacija – kontroliuojamas deginimas. Jam būdingas nedidelis mastas ir mažas intensyvumas: neaukšta liepsna, žemesnė temperatūra nei įprastuose miško gaisruose, šviesūs dūmai. Ugnies plitimas yra kontroliuojamas ir vyksta apribotoje teritorijoje. Kadangi daugumos sausose buveinėse augančių suaugusių medžių žievė pasižymi atsparumu ugniai, o lajos yra aukštai kontroliuojamas miško paklotės deginimas medžiams žalos nepadaro.
Kontroliuojamas deginimas, tai – gamtotvarkos priemonė, kuriai yra itin kruopščiai ruošiamasi. Prieš ją įgyvendinant specialistai suplanuoja darbų eigą, įvertina meteorologines sąlygas, užtikrina saugumo priemones. Pavyzdžiui, pasirūpinama drėkinamomis ar mineralinio dirvožemio juostomis, kurios atskiria deginamą plotą nuo to, kuris turi likti nepaliestas ugnies.
Svarbu pažymėti, kad kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra įgyvendinamas tik specialių žinių ir įgūdžių turinčių specialistų. O procesas yra prižiūrimas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos.
Kodėl kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra naudingas?
Lietuvoje buvusiose gaisravietėse labai greitai įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.
Natūraliuose taiginiuose miškuose geriausias sąlygas randa išrankūs uoksiniai paukščiai – tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Ugnies pažaida reikalinga tokiems saugomiems paukščiams kaip žalvarnis, kurtinys, tetervinas, lėlys, lygutė, dirvoninis kalviukas, kukutis.
Gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems žoliniams augalams, kurių žiedus lanko įvairūs plėviasparniai ir kiti vabzdžiai, reguliuojantys kenksmingų vabzdžių gausą. Taip pat gaisrų suformuotose buveinėse veisiasi nykstantys drugiai – pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje jau išnykusioms priskiriama taškuotoji kerpytė. Atvirų, smėlėtų, išdegusių vietų reikia retam žiogui kalniniam spragtukui bei retoms skėrių rūšims.
Tik esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis tokie šilumamėgiai vabalai kaip išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis.
Ugnies pažaidos sukurtos retmės taip pat reikalingos tokiems saugomiems augalams kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė.
Pavasarį Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose – planuojama įgyvendinti šią gamtotvarkos priemonę.
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas nėra miško gaisras
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas vykdomas tuomet, kai yra mažiausias pavojus pakenkti gamtai. Kadangi deginimas neintensyvus, ropliai ar kiti gyviai saugiai pasislepia urvuose žemėje, o dauguma gyvūnų ir paukščių saugiai pasišalina.
Nudeginama augalija (samanos, krūmokšniai) dažniausiai yra plačiai paplitę ir jų praradimas tam tikroje vietoje yra naudingas, nes pašalinamos stipriai konkuruojančios rūšys. Deginimas gali prisidėti ir prie kenkėjų ar invazinių augalų kontrolės. Suaugę medžiai tokie kaip pušys, ąžuolai ar beržai yra natūraliai atsparūs ugniai. Be to, net ir deginamame plote išlieka nenudegusių vietų.
Svarbu pažymėti, kad kontroliuojamas deginimas nėra miško gaisras. Jam yra būdinga neaukšta liepsna, šviesūs dūmai bei žemesnė temperatūra. Tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės, o viršūnių nepasiekia. Ugnies plitimas yra valdomas.
Susipažinkite su dažniausiai užduodamais klausimais apie kontroliuojamą deginimą.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.
