„Neatmenamais laikais, kai girių šalyje telkšojo neaprėpiamos balos, raistai ir pelkės, balų vėžlių buvo baisi galybė. Rytais jie, būdavo, susišūkauja, suplaukia į vėžlių susirinkimą, aptaria reikalus ir vėl išsiskirsto. Bet metams slenkant balos seko, pelkes, raistus žmonės nusausino. Ėmė nykti ir balų vėžlių giminė. Jau tik kur ne kur, kokioje nuošalioje balelėje ar uždumblėjusioje ežero įlankoj, vėžlys begyveno.“ – gana vaizdžiai šių dienų realybę nupiešė lietuvių literatūrinių sakmių autorius Leonardas Gutauskas savo pasakų knygoje „Geležinė varlė“.
Lietuvio retai sutinkamas šarvuotasis balų gražuolis. © V. Vyšniausko nuotr.
Reta ir nykstanti roplių rūšis
Ir šioje knygoje pasakyta tiesa – baliniai vėžliai, kuriuos dzūkai dar geležinėmis varlėmis vadina, šiandien yra labai reti ir itin saugomi ne tik Lietuvoje, bet daugelyje ES šalių. Lietuvoje jie aptinkami pietinėje šalies dalyje ir suskaičiuojama tik apie 500. Visgi šiuo metų laiku apsilankius Dzūkijoje gali nusišypsoti sėkmė juos sutikti, mat vėžlių patelės leidžiasi savo didžiajai metų kelionei iš pelkių ar apipelkėjusių, gausiai vandens augalais apžėlusių ežerų ar kūdrų į sausumą kiaušinių dėti. Nevikriai ir gana lėtai sausuma keliaujantiems vėžliams ir sudėtiems kiaušiniams gresia daug pavojų, todėl jiems į pagalbą skuba ir LIFE integruotojo projekto Naturalit gamtosaugos ekspertė – herpetologė Irma Maciulevičienė. Ji kasmet vasaros pradžioje įšilus orams rūpinasi, kad rudeniop balų vėžlio giminė pasipildytų naujais nariais.
Irma Maciulevičienė šitaip uždengia visas žinomas balinių vėžlių lizdavietes Veisiejų regionio parko apylinkėse.
Kova už saugią balinių vėžliukų ateitį
Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje gamtosaugos ekspertė kiekvienos dienos pavakarę, pakilusi iš Veisiejų regioninio parko direkcijos vadovės kėdės, skuba į vėžlių patelių pamėgtas kiaušinių dėjimo vietas. Būtent tokiu paros metu į kelionę patraukia ir vėžlienės. Saulės gerai įšildomuose, smėlėtuose ir neaukšta žole apaugusiuose šlaituose jos išrausia iki 15 cm gylio kolbos formos duobutes, į kurias sudeda nuo 9 iki 20 kiaušinių (priklauso nuo patelės amžiaus) ir užžeria juos žemėmis. Nors ir užkasti, kiaušiniai ypatingai vilioja plėšrūnus, todėl, siekiant apsaugoti kiaušinių dėtis nuo lapių, barsukų, usūrinių šunų nasrų, gamtininkams tenka skubėti jas uždengti specialiu tinklu.
„Vyksta įnirtingos lenktynės.“ – linksmai pasakoja Naturalit projekto herpetologė, metaliniu tinklu kruopščiai dengdama naujai aptiktą dėtį. Birželio antrąją savaitę Veisiejų regioninio parko apylinkėse tokiu būdu jau buvo apsaugota 18 dėčių. „Deja, dar dvi jau radau sunaikintas. Matyt, tapo gardžiu vietinių plėšrūnų delikatesu.“ – apgailestauja Irma Maciulevičienė. Pasak jos, kai kurias dėtis tenka dar ir aptverti aukštesne tvorele, nes pasitaikiusios žirgliojančio briedžio ar pievose ganomų galvijų kelyje gali būti sutryptos. Esant šaltai ir mažai snieguotai žiemai, Irma Maciulevičienė šias vietas dar papildomai uždengia pačios pasiūtais apklotais, kad dar rudenį išsiritę ir dėties vietoje pasilikę žiemoti vėžliukai nesušaltų ir laimingai sulauktų pavasario.
Balinio vėžlio patelė rausia duobutę kiaušiniams sudėti.
Jautrūs aplinkos pokyčiams
„Šiemet kiaušinių dėjimo procesas dėl nepalankių orų yra kiek užsitęsęs. Praėjusiais metais tokiu metu jau buvau uždengusi 18 dėčių, 3 dėtys buvo išvežtos į Kauno zoologijos sodą, o 3 – radau jau sunaikintas (iš viso buvo rastos 24 dėtys). Na, o dabar jau trečia savaitė kaip kasdien tenka skubėti apvažiuoti teritoriją ieškant naujų dėčių ir, panašu, dar savaitę aktyviai teks tą daryti“. – pasakoja Irma Maciulevičienė. Pasak jos, balinių vėžlių apsauga Lietuvoje vykdoma stengiantis nesutrikdyti gamtos dėsnių: „Iš tiesų, saugome gamtą per daug neįsiverždami. Jei matome, kad dėtis buvo natūraliai pažeista, pavyzdžiui, dėl gausaus lietaus, nepuolame jos draskyti ir bandyti gelbėti. Tačiau pastebėję dėtį viduryje pievos ar ant kelio važiuojamosios dalies, ją iškasame ir per 24 valandas skubame pristatyti į Kauno zoologijos sodą, kuriame yra sukurtos visos sąlygos vėžliukams išsiristi iš kiaušinių. Vėliau, išsiritusius ir paaugusius vėžlių jauniklius sugrąžiname į gimtuosius namus.“
Kasmet tikrinamos visos vėžlių patelės migracijos vietos.
Tiesa, pasitaiko, kad tenka gelbėti ir per anksti į vandens telkinius išsiruošusius vėžlių jauniklius. „Rudenį jiems pradėjus lįsti iš po žemių, kyla grėsmė, kadangi vėžliukai gali nespėti sustiprėti ir tinkamai prisitaikyti žiemojimui. Visgi praėję metai vėžliukų giminėje buvo gyvybingi.“ – pasakoja Naturalit projekto herpetologė. Pasak jos, pavasarį į Veisiejų regioninio parko teritoriją sugrįžo 62 iš 73 išvežtų ir Kauno zoologijos sode pražiemojusių mažylių. Dar 142 vėžliukai pavasarį iškeliavo į vandens telkinius iš dėčių. Tai tikrai įspūdingas skaičius, žinant, kad iš 100 išsiritusių vėžliukų natūraliai išgyvena vos vienas. Be to, populiacijos didėjimui įtakos turi ir jų biologinės savybės, nes vėžlių patelės lytiškai subręsta tik apie 15 gyvenimo metus. Taigi jų įsitvirtinimui reikalingas gana ilgas laiko tarpas.
Pietų Lietuvos gamtos pasididžiavimas – balinis vėžlys. © Ž. Morkvėno nuotr.
Svarbus ekologinis sąmoningumas
Nors baliniai vėžliai gana baikštūs gyvūnai, visgi žmogaus kaimynystės kartais nevengia. Pasitaiko, kad ir kiaušinių dėtis užkasa sodybų kiemuose. Todėl Veisiejų regioninio parko darbuotojai ypatingai daug laiko skiria vietos gyventojų supažindinimui su paslaptingais šarvuotaisiais kaimynais. Ne vienas ūkininkas apsiima juos globoti ir geranoriškai prisideda prie jų apsaugos tvarkydami balinių vėžlių buveines. Tačiau nesusipratimų vis dar pasitaiko. Irma Maciulevičienė pasakoja, kad kai kada žmonės dėl žinių stokos ar net nepagalvodami apie pasekmes vis dar ima į rankas migruojančias vėžlių pateles, tempia jas, jau įveikusias gana ilgą kelią, atgal į kūdrą, o kartais net nešasi į namus ir bando auginti kaip naminius gyvūnėlius. Taip pat baliniams vėžliams gali pakenkti į jų gyvenamas balas paleidžiamos namuose pabodusios pirktinės svetimžemių vėžlių rūšys.
Taigi saugodami Natura 2000 tinklo teritorijas, saugome gamtiniu požiūriu vertingiausias miškų, pelkių, pievų ir vandenų buveines, kurios supo Lietuvos gyventojus nuo senų laikų. Matyt, ne veltui Leonardas Gutauskas ir sakmes apie geležinės varlės ilgaamžiškumą kūrė.