Mažėjant mažųjų ūkių skaičiui daugėja nenuganomų pievų. Jos kelia problemų – peraugusios pievos tampa netinkamomis pievų paukščiams, o per didelė biomasės koncentracija persotina dirvožemį azotu ir fosforu. Šie paspartina invazinių rūšių ir piktžolių, kurios užgožia vertingus ir retus augalus, augimą. Taip pat perteklinis azoto ir fosforo kiekis anksčiau ar vėliau patenka į vandens telkinius ir sukelia eutrofikaciją – procesą, kai vandens telkinyje susikaupia per daug maistinių medžiagų ir ima sparčiai augti dumbliai bei kiti vandens augalai. Todėl vandenyje ima trūkti deguonies, blogėja vandens kokybė, gali žūti žuvys ir kiti vandens organizmai. Taigi, siekiant atkurti natūralias pievas, svarbu jas šienauti ir būtinai surinkti nupjautą žolę.
Kadangi beveik visa Žemaitijos nacionalinio parko teritorija priklauso „Natura 2000“ tinklui, pievos čia šienaujamos vėliau – tik po liepos 15-osios, kai jau būna pasibaigęs intensyvus augalų augimo ir laukinės faunos aktyvumo laikotarpis. Tačiau tuo metu nupjauta žolė jau būna menkos maistinės vertės, todėl gyvulininkystėje ją panaudoti sudėtinga. Todėl Žemaitijos nacionaliniame parke buvo priimtas sprendimas – perteklinę biomasę surinkti ir išvežti kompostuoti. Tam įrengtos trys specialios kompostavimo aikštelės teritorijose, kur susidaro didžiausi perteklinės biomasės kiekiai. Šiose aikštelėse augalinė medžiaga natūraliai suyra ir virsta kompostu. Tai padeda išsaugoti pievose įvairias augalų rūšis, o biomasė tampa naudingu ištekliumi.
Atvežus biomasę į aikštelę, ji yra sukraunama į komposto vagas, kuriose yra daugybė itin greitai besidauginančių aerobinių bakterijų. Mikroorganizmai, vartodami deguonį ir skaidydami angliavandenius, išskiria didžiulį šilumos kiekį, todėl biomasės temperatūra per kelias dienas pakyla iki 70 laipsnių. Tuo metu žūsta dalis piktžolių sėklų ir augalų ligų sukėlėjų.
Komposto eilės yra vartomos maždaug kas dvi savaites, kad vagose būtų atstatytas reikiamas deguonies kiekis. Jei kompostas būtų nevartomas, vietoj aerobinių bakterijų darbo imtųsi anaerobinės bakterijos ir prasidėtų puvimas, o ne kompostavimas.
Taip pat maišant yra papildomas ir paskirstomas vandens kiekis. Kompostuojant vanduo yra itin svarbus – be jo šis procesas tiesiog nevyktų. Įkurtose kompostavimo aikštelėse naudojamas čia pat jose surenkamas lietaus vanduo. Saugomas požeminėse vandens talpyklose ir naudojamas kompostavimui, jis padeda stabilizuoti temperatūros pokyčius, pasisavinti maistines medžiagas, padeda mikroorganizmams judėti.
Pirmus tris mėnesius tęsiasi aktyvusis etapas, kurio metu vyksta skaidymo darbas. Mikroorganizmai ardo polimerus, iš kurių sudarytos nendrių ir žolės stiebai. Po trijų mėnesiu pradeda formuotis humusas. Šiame etape mikroorganizmų aktyvumas mažėja, todėl ir temperatūra tampa žemesnė. Pasibaigus šiam etapui, organinės medžiagos virsta humusu – tamsia, puria vienalyte mase, kurioje gausu augalams naudingų medžiagų.
Kompostas gerina fizines dirvožemio savybes ir padeda sukurti augalams palankesnes augimo sąlygas. Juo papildytas dirvožemis tampa puresnis: molingose žemėse kompostas neleidžia dirvožemiui susigulėti ir sukietėti, o smėlingam dirvožemiui suteikia stabilesnę struktūrą. Komposte esantis humusas veikia tarsi kempinė – padeda dirvožemyje išlaikyti drėgmę ir apsaugo augalų šaknis nuo išdžiūvimo sausros metu. Puresniame dirvožemyje taip pat geriau cirkuliuoja oras, todėl augalų šaknys gali lengviau skverbtis gilyn ir pasiekti joms reikalingas maistines medžiagas.
Kompostas gerina ir chemines dirvožemio savybes. Jame gausu augalams būtinų makroelementų (azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio) ir mikroelementų. Šios maistinės medžiagos iš komposto išsiskiria palaipsniui, todėl augalai jomis gali naudotis ilgesnį laiką. Kompostas taip pat padeda sušvelninti dirvožemio rūgštingumo svyravimus ir palaiko augalams palankesnę terpę.
Galiausiai svarbus ir komposto poveikis dirvožemio gyvybingumui. Kartu su juo į dirvožemį patenka daugybė naudingų mikroorganizmų – bakterijų ir grybų. Jie skaido organines medžiagas ir padeda augalams pasisavinti jose esančias maistines medžiagas. Taip formuojasi gausi ir sveika dirvožemio mikroflora, kuri prisideda prie geresnės augalų šaknų būklės ir didesnio jų atsparumo ligoms bei puviniams.
Kompostavimas – tai ne vien atliekų tvarkymo būdas. Nupjauta žolė, nukritę lapai, šakelės ir kitos augalinės liekanos gamtoje nėra atliekos – tai organinė medžiaga, kuri natūraliai suyra ir grąžina dirvožemiui maistines medžiagas. Visa tai pašalindami iš aplinkos, pašaliname ir dalį dirvožemiui reikalingų medžiagų. Organines liekanas paversdamas vertingu ištekliumi, kompostavimas leidžia išsaugoti šį natūralų ciklą.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.
