Gruodžio – sausio mėnesiais pasaulis su dideliu susirūpinimu stebėjo gaisrų siautėjimą Australijoje, dalijosi vaizdais apie žūvančius gyvūnus, rinko lėšas aplinkosaugos organizacijoms. Vis dėlto, tinkamai panaudota ugnis gali būti ne tik griaunanti, bet ir atkuriančioji jėga, teigia gamtosaugos ekspertė Silvija Šaudytė-Manton ir jos vyras, australų kilmės mokslininkas Michaelas Mantonas, daug metų dirbantys miškotyros srityje.
Augalija praėjus 2 mėn. po gaisro prie Aklažerio
„Tam, kad atkurtume vertingas gamtines buveines, kartais reikia imtis netradicinių ir iš pirmo žvilgsnio keistų gamtotvarkos priemonių, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Miško biologijos ir miškininkystės institute dirbanti S. Šaudytė-Manton. – Viena iš tokių – tai kontroliuojamas švelnus susikaupusių miško nuokritų ir paklotės nudeginimas.” Vis dėlto, pasak gamtosaugininkės, tai visai kas kita, nei mums žinomi įprasti miškų gaisrai.
„Tai, ką stebėjome žiemą, buvo dideli ir Australijai nebūdingi gaisrai, sąlygoti klimato kaitos – sako Švedijos žemės ūkio mokslų universitete daktaro laipsnį įgijęs M. Mantonas. – Tačiau ugnis, žmogus ir gamta Australijos žemyne sugyvena jau daugiau nei 50 000 metų. Todėl praėjus keletui mėnesių jau galime matyti džiuginančių gamtos atsigavimo ženklų.”
Kokioms rūšims ir buveinėms reikalinga ugnis? Ko galime pasisemti iš Australijos ir Skandinavijos patirties? Kuo kontroliuojami aplinkosauginiai nudeginimai iš esmės skiriasi nuo miško gaisro ir kodėl tai aktualu Lietuvai? Apie visa tai pokalbyje su miškotyrininkais Silvija Šaudyte-Manton ir Michaelu Mantonu.
Žiemą daugelį iki širdies gelmių sujaudino reportažai iš Australijos, kur gaisrai niokojo žemyną, naikino gyvūnų buveines ir daugelis jų žuvo. Pagrindinius šalies miestus buvo aptraukęs tirštas smogas. Kokia situacija yra dabar?
Australijos Mėlynųjų kalnų kraštovaizdis
Michael: Taip, deja, žuvo labai daug gyvūnų, nes šie gaisrai buvo didesnio masto ir intensyvumo, nei įprasti sezoniniai gaisrai. Tačiau daugelis gyvūnų ir augalų turi išgyvenimo strategijas ir yra prisitaikę. Pavyzdžiui, labai daug gyvūnų per gaisrus slepiasi giliai žemėje, vombatų išraustuose urvuose. Echidnos, pasislėpusios nuo ugnies, sugeba sumažinti kūno temperatūrą, pereina į neaktyvią miego būseną, ir taip išlaukia keletą savaičių po gaisro. Daryti tyrimai su dažnos rūšies (Tiliqua rugosa) driežais Australijoje parodė, kad jie jaučia, t.y. užuodžia artėjančius dūmus ir keičia elgseną, pradeda aktyviai ruoštis pavojui, skuba slėptis. Yra ir daugiau pavyzdžių, tokių kaip šikšnosparniai, kiti smulkūs sterbliniai gyvūnai, kurie pajutę artėjantį gaisrą pabunda iš miego laiku, kad spėtų pasitraukti į saugesnes vietas. Kita vertus, koalos yra prisitaikiusios tik prie mažo intensyvumo ugnies, jos užlipa į medžio viršūnę ir laukia, kol pažemio gaisras praeis.
Džiugu, kad jau matyti daug požymių, jog Australijos gamta sparčiai atsigauna. Praėjus keliems mėnesiams po gaisrų ir gausiai palijus, stebimas vietinės augalijos atžėlimas, ypač pirofitinių augalų, kurie yra prisitaikę išgyventi gaisrus ir kurių sužėlimui reikalinga ugnis. Po gaisrų aptinkama ir retųjų rūšių, kurioms atsiranda galimybė ir erdvė sudygti, augalai taip pat pasinaudoja pelenais kaip trąša staigiam atsikūrimui. Pavyzdžiui, Australijos laukinių augalų banksijų ar dalies kitų medžių bei krūmų sėklų dėžutės atsiveria tik paveiktos ugnies.
Jūs teigiate, kad ugnis gali būti ne tik viską naikinanti stichija, bet ir gamtotvarkos priemonė, naudojama tiek pačioje Australijoje, tiek ir mūsų platumose. Ką turite omenyje?
Michael: Dramatiški žemyną apėmę gaisrai, kuriuos stebėjome žiemą, yra kintančio klimato (neįprastai ilgų sausrų ir stiprių karščio bangų), netinkamai prižiūrimų miškų, tyčinių ir netyčinių padegimų pasekmė.
Tačiau Australijos gamta vietinių gyventojų, pasitelkiant ugnį, buvo tvarkoma keliasdešimt tūkstančių metų. Pirmųjų europiečių, tyrinėtojų ir keliautojų, atvykusių į šį žemyną, prisiminimuose aprašyti ugnies pėdsakai buvo matomi visame kraštovaizdyje. Aborigenams ugnis buvo ir išgyvenimo priemonė, ir religinis simbolis. Aborigenai ir eukaliptai taip efektyviai sugyveno, kad Australija tapo didžiausiu ugnies formuojamu kraštovaizdžiu pasaulyje. Vietiniai gyventojai žinojo, kaip valdyti ugnį, suprato ugnies ir augalijos sąveiką. Teritorijų „švelnus“ nudeginimas yra kaip kraštovaizdžio „Reset“, t. y. pradinių nustatymų sugrąžinimas į buvusią stadiją. Šiuo būdu atsikratoma invazine vietine augmenija bei piktžolėmis, palaikoma biologinė įvairovė bei rūpinamasi gyvūnija.
Vietinių čiabuvių patirtimi bei žiniomis remiasi ir dabartiniai gamtotvarkos specialistai, organizuodami kontroliuojamus krūmynų nuokritų deginimus. Kontroliuojami deginimai tradiciškai vykdomi vėsiuoju metų laikotarpiu ir nė iš tolo neprimena katastrofinių gaisrų. Priešingai – jų vykdymas net sumažina didelio gaisro tikimybę nudegintoje teritorijoje.
Australijos klimato juosta ir ekosistemos vis dėlto stipriai skiriasi nuo Lietuvos. Kaip šią gamtotvarkos priemonę naudoja Skandinavijos šalys, su kuriomis bendradarbiaujate, ir kokioms ypatingoms gamtinėms buveinėms Lietuvoje būtų reikalinga tokia priežiūra?
Silvija: Daliai žmonių atrodo, kad iš viso nereikėtų kištis į gamtos procesus, nes ji susitvarkys ir pati. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad žmonės tūkstančius metų buvo tos pačios gamtos dalimi ir dėl tos sąveikos susiformavo rūšys ir buveinės, kurioms reikalinga žmogiškoji veikla. Jei ne tradicinė žmogaus veikla, dauguma tokių buveinių išnyks ir jau nyksta.
Galima pateikti į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų balinių vėžlių pavyzdį. Šie ropliai šimtmečius gyveno šalia kaimo žmogaus ir yra įpratę dėti kiaušinius žmogaus nušienautose arba gyvulių nuganytose pievose. Dabar, sumenkus tradicinei žemdirbystei ir smulkiai gyvulininkystei, imamasi specialių aplinkosaugos priemonių, atkuriamas ekstensyvus ganymas vėžlių buveinėse, taip saugant jų populiacijas.
Rūšys, priklausomos nuo ugnies pažaidos: šilagėlės ir žalvarnis
Tuo tarpu Europinės svarbos miško buveinių tipai, kuriems reikalinga ugnies pažaida – tai kerpiniai pušynai bei Vakarų taiga, kurių yra ir Lietuvoje. Šiais laikais dauguma miške kilusių gaisrų yra labai greitai suvaldomi. Tačiau praeityje vykdavę dažnesni miškų gaisrai nulemdavo medyno tam tikrų rūšių atsikūrimą. Yra manoma, kad derlingesnėse augavietėse augantys išlakūs pušynai atsikūrė po gaisrų. Ugnies pažaidos vietoje atsiradusios aikštelės patinka ant žemės perintiems paukščiams, suklesti pirofilinės grybų, vabzdžių ir augalų rūšys.
Švedijoje ir Suomijoje jau ne vieną dešimtmetį yra gana plačiai taikoma kontroliuojamo deginimo gamtosauginė priemonė miškuose. Suomijoje yra pripažinta, kad efektyviausiai Vakarų taigos buveinės atsikuria pasitelkiant deginimą, nes ugnis padeda sukurti unikalias sąlygas pirofilinėms rūšims, pakinta dirvožemio sąlygos bei susiformuoja specifinė medyno struktūra. Dendrologiniai tyrimai, atlikti Belovežo girioje (sengirė Lenkijos-Baltarusijos pasienyje – red. past.), rodo 350 metų gaisrų istoriją, kur aiškiai matoma, kad praeityje ugnis buvo svarbus ir gana dažnas miškų dinamikos komponentas.
Ar yra istorinių duomenų, kad Lietuvoje panašiai kaip Australijoje gyventojai būtų naudoję tokį nudeginimą?
Silvija: Lietuvoje ugnis, kaip svarbi miško dinamikos dalis, yra mažai tyrinėta. Žinome, kad žmogaus gyvenimas visuomet buvo glaudžiai susijęs su mišku ir beveik visos žmogaus veiklos miške tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su ugnimi: lydiminė žemdirbystė, bitininkystė, ganymas, anglies, sakų pramonė. Istoriniuose šaltiniuose (1826 m.) minima, kad lietuviai ir lenkai naudojo priešpriešinį deginimą gaisrų gesinimui.
Lietuvoje šiuo metu vyksta labai įdomūs tyrimai ir jau surinkta daug duomenų apie Dzūkijos nacionalime parke dominuojančių Vakarų taigos ir kerpinių pušynų miškų bei Čepkelių pelkės gaisrų istoriją, jų dažnumą.
Kaip vykdomas toks gamtotvarkinis kontroliuojamas nudeginimas? Kaip jis planuojamas ir užtikrinamas saugumas?
Michael: Gamtosauginis reguliuojamas deginimas remiasi kultūrinio deginimo tūkstantmete tradicija. Jam būdinga neaukšta liepsna (iki kẽlių), šviesūs dūmai, žema temperatūra. Jei pėdoms per karšta, vadinasi, ugnis per stipriai dega ir yra grėsmė pakenkti dirvožemiui bei augalų sėkloms, kantriai laukiančioms tinkamo karščio, kad galėtų sudygti.
Kontroliuojamų deginimų pavyzdys
Tai neprimena tikro gaisro, nes tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės. Svarbu, kad viską atliktų savo srities specialistai pagal patikrintas metodikas. Be to, atliekant kontroliuojamus deginimus didžiulis dėmesys skiriamas saugai.
Kuo tokie nudeginimai skiriasi nuo liūdnai pagarsėjusio kasmetinio žolės deginimo pavasarį, su kuriuo nuolat kovoja aplinkosaugininkai, prašydami visuomenės sąmoningumo, nes dėl tokios saviveiklos žūva varliagyviai, perintys paukščiai ir kiti gyvūnai?
Silvija: Didžiausia problema, kad žolė deginama savavališkai, netinkamu metu, dažniausiai netinkamomis oro sąlygomis, jau pabudus gamtai. Tai yra nekontroliuojami bei žalingi esamai ekosistemai ir dažnai pačiam žmogui gaisrai.
Mes kalbame apie nedidelio masto, moksliškai pagrįstus nudeginimus, kurie atliekami ne vegetacijos laikotarpiu ir tik specifinėse miško buveinėse, kur tokia priemonė yra reikalinga savitoms nykstančioms rūšims ir buveinėms išsaugoti.
Parengė Monika Midverytė