Plačialapė klumpaitė – bene gražiausias ir didžiausius žiedus turintis Lietuvos gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalas. Auga mišriuose ir lapuočių miškuose, žolių turtinguose eglynuose, kiek rečiau – medžiais apaugusiose ganyklose ir kadagynuose ar tarpinėse buveinėse – pamiškėse, pelkių pakraščiuose, kiško aikštelėse. Tai vienas ne tik gražiausių, bet ir įnoringiausių Lietuvos augalų – yra kalkiamėgis, t. y. auga tik ten, kur dirvožemiai yra susiformavę ant kalkingų nuogulų, yra laidūs vandeniui, bet yra nuolat drėgni. Be to, augavietės neturi būti nei per daug apšviestos, nei per pavėsingos – neturi būti tankių aukštų žolių sąžalyno.

© M. Lapelės nuotr.

Dėl specifinių augavietės poreikių ir biologijos ypatybių šios rūšies augalai reti visame areale, o ir bandymai jį „prisijaukinti“ – auginti sode – šimtu procentų baigiasi nesėkmingai. Apsigavę lieka ne tik augalo grožio sugundyti sodininkai, bet ir vabzdžiai – žiedai neturi nektaro, todėl juos augalas privilioja spalvotais žiedais. Kai vabzdys pakliūva į pakitusio vainiklapio suformuotą ertmę, būna priverstas ilgai joje blaškytis, kol besispraudžiant pro purką ant jos prilimpa vabzdį apkibusios anksčiau lankyto augalo žiedadulkės, o lįsdamas laukan per siaurą tarpą šalia kuokelių, apkimba jų žiedadulkėmis.

Klumpaitės žydi trumpai – vos 2–3 savaites. Lietuvoje pradeda žydėti gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Ant vieno stiebo būna nuo vieno iki penkių žiedų. Juos apdulkina pavienės bitės – smėliabitės (Andrena) ir vagabitės (Lasioglossum, Halictus), bet tik mažiau nei ketvirtadalis žiedų užmezga vaisius. Žemą vaisingumą lemia apdulkintojų trūkumas ir giminingas kryžminimasis dėl augalų retumo. Vaisiuje-dėžutėje subręsta nuo 6 iki 17 tūkstančių mažyčių, dulkių pavidalo sėklų, kurias išnešioja vėjas. Tik labai retai sėklai pavyksta patekti į tinkamas sąlygas ir susitikti mikorizei reikalingą miško paklotės grybą. Sudygimas užtrunka iki 4 metų, o pražysta tik 10-12 metų amžiaus augalai.

© M. Lapelės nuotr.

Dėl intensyvios miškininkystės susiformuoja per tankūs medynai, o pavėsyje atsidūrę augalai nustoja žydėti ir išnyksta. Miško aikštelių ypatingai sumažėjo per paskutinius 30 metų, todėl klumpaičių nacionalinė populiacija sunyko dešimteriopai. Nykimą taip pat lemia miškų sausinimas ir sausėjimas dėl klimato kaitos, augalų iškasinėjimas, žiedų skynimas.

Populiacijos telkiasi šiaurinėje, rytinėje, pietinėje Lietuvos dalyse, Nevėžio žemumoje. Aptinkama keliolikoje saugomų teritorijų, tačiau daugumoje jų yra tik pavieniai individai. Viena didžiausių populiacijų yra Verkių regioniniame parke. Taikant gamtotvarkos priemones (prašviesinant miško aikšteles) galima žymiai pagerinti augalų būklę.

Plačialapė klumpaitė – pirmas saugomas orchidinis augalas vidutinio klimato juostoje (1878 m., Šveicarija). Lietuvoje saugoma nuo 1962 m. Įrašyta į Vašingtono konvencijos (CITES), reguliuojančios tarptautinę prekybą nykstančiomis rūšimis, I priedą bei į Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II priedą.

Dėl sudėtingo vystymosi ir reiklumo augavietei iškastos ir persodintos klumpatės neprigyja, todėl visi bandymai atneša tik žalos. Tačiau laboratorinėmis sąlygomis yra sukurti auginimo metodai ir jų galima legaliai įsigyti – http://www.phytesia.com/en/