Branto pėlėausis. D. Makavičiaus nuotrauka
Nors žmonės šikšnosparnių prisibijo ir yra linkę jų vengti, jie nedaro žalos. Iš Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių įkąsti, paimti į rankas, gali tik kelių rūšių skraiduoliai, kiti yra tiesiog per maži tokiam veiksmui ir jų dantys neprakerta žmogaus odos.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertas, šikšnosparnių specialistas, Remigijus Karpuška teigia, kad apie šikšnosparnius verta kalbėti vien dėl to, kad jie – viena iš mažiausiai pasaulyje ištirtų gyvūnų grupių, o sudaro maždaug vieną penktadalį visų pasaulio žinomų žinduolių rūšių. Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių. Visos Lietuvoje aptinkamos šikšnosparnių rūšys griežtai saugomos pagal Europos Tarybos Buveinių direktyvą, o dalis iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai minta vabzdžiais, gyvena miškuose, parkuose, gyvenvietėse, netoli vandens telkinių – visur, kur gali rasti daug vabzdžių. Vesti jauniklių patelės buriasi į kolonijas ir dažniausiai veda po vieną jauniklį. Vieni šikšnosparniai žiemoti migruoja į pietus, kiti – lieka Lietuvoje ir žiemoja apleistuose statiniuose, medžiuose esančiuose uoksuose ar drevėse, o kartais – tiesiog po medžio žieve.
Šikšnosparniai gamtoje neturi daug natūralių priešų, bet grėsmes jų išlikimui lemia tinkamų slėptuvių mažėjimas dėl intensyvaus ūkininkavimo miškuose kertant brandžius medžius, intensyvėjanti žemdirbystė, pesticidų naudojimas, žiemojimo vietų naikinimas dėl pastatų atnaujinimo ir žiemos miego metu šikšnosparnius trikdantys žmonės ir plėšrūnai (kiaunės, katės).
Branto pelėausis (lot. Myotis brandtii) – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta šikšnosparnių rūšis. Dar jie išskiriami kaip ilgiausiai gyvenantys šikšnosparniai (gyvenimo trukmė apie 18 metų, bet gali viršyti ir 40 metų).
2019 m. darytų tyrimų metu Branto pelėausiai pastebėti Šiaulių, Radviliškio, Telšių, Mažeikių, Plungės, Biržų, Kauno, Kėdainių ir Trakų rajonuose. Pagrindines žiemovietės yra Kaune. Čia apsistoja per 100 šių pelėausių. Žiemojančių žvėrelių aptikta Panemunėje ir Vilniuje.
Mokslininkai pastebi, kad žiemojimo vietose aptinkama kur kas daugiau Branto pelėausių nei užfiksuojama skraidančių. Manoma, kad taip yra todėl, kad Branto pelėausiai dažniai maitinasi aukštai, sukdami ratus aplink medžių viršūnes, todėl ten, kur medžiai tankesni ultragarso detektorius nefiksuoja šios rūšies šikšnosparnių skleidžiamo ultragarso. Taip pat sunku juos sugauti su specialiais tinklais, nes jie keliami tik iki 5 m. aukščio.
Mažasis nakviša, A. V. Borissenko nuotrauka
Mažasis nakviša (lotyniškai pagerbiant vokiečių gamtininką Johann Philipp Achilles Leisler pavadintas Nyctalus leisleri). Nuo 1989 iki 2019 m. šie šikšnosparniai buvo įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Mažieji nakvišos – maždaug 5–7 cm ilgio, 10–20 g svorio ir turi ilgus plaukus, kurie yra storesni virš pečių, todėl šikšnosparnio galva šiek tiek primena liūto. Apatinė pėdų dalis apaugusi kailiuku, todėl dar jis vadinamas „plaukuotarankiu šikšnosparniu“.
Mažieji nakvišos – tolimi migrantai, iki žiemojimo vietų pietvakarių kryptimi gali nuskristi 1000 km. Tikėtina, kad šiltėjant žiemoms dalis pasilieka žiemoti Lietuvoje. Žiemoja medžių drevėse, todėl šaltomis žiemomis gali žūti.
2019 m. atliekant inventorizaciją Lietuvoje mažieji nakvišos buvo fiksuoti 30-yje tyrimų vietų, iš viso 50-yje tyrimų taškų. Dažniausiai stebėti Rėkyvos ežero (Šiaulių r.) pakrantėje, intensyviausiai skraidė prie Kavarsko (Anykščių r.) užtvankos. Pasakyti, kokia šių šikšnosparnių būklė Lietuvoje sunku, nes nėra vykdomas visų šikšnosparnių rūšių monitoringas.
Šikšniukas mažylis, N. Žitkevičiaus nuotrauka
Šikšniukai mažyliai (lot. Pipistrellus pygmaeus) dar vadinami sopraniniais šikšniukais, nes jų skleidžiamo ultragarso pikas (stipriausia signalo dalis) yra vienas iš aukščiausių tarp vabzdžiaėdžių šikšnosparnių – dažniausiai siekia net 55 kHz.
Jų kūno dydis – vos 48 mm. t. y. kaip pusė suaugusio žmogaus piršto. Atstumas tarp sparnų galų – 192–231 mm, svoris 6–11 g.
2019 m. Lietuvoje atliekant EB svarbos šikšnosparnių rūšių inventorizaciją šikšniukai mažyliai buvo fiksuoti 40-yje tyrimų vietų, iš viso 97-iuose tyrimų taškuose. Skraidymo intensyvumu išsiskyrė Užutrakio dvaro (Trakų r.) teritorija. Bent kelios jų veisimosi kolonijos įsikūrusios parke šikšnosparniams iškeltuose daugiakameriuose inkiluose.
Mokslininkai pažymi, kad šikšnosparnių paplitimo, gausos ir būklės pokyčių Lietuvoje vertinimui bei tendencijoms nustatyti yra būtinas reguliarus visų šikšnosparnių rūšių monitoringas visoje Lietuvos teritorijoje, o jis šiuo metu nėra daromas.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.