Savo krašto pašaukti etnografinę sodybą įkūrė gudiškoje Dzūkijoje – Dieveniškėse

Žvelgiant į Lietuvos žemėlapį ne vienam akis užkliūva už unikalios kilpos – žemės lopinėlio, tarsi dirbtinai atrėžto nuo Baltarusijos ir priskirto Lietuvai. Tai – Dieveniškės – neatrastoji Dzūkija, kurioje prieš porą metų savo verslą įkūrė Elena ir Andrius Virzinkevičiai.

„Yra istorija, kad kai Stalinas formavo žemes, ant žemėlapio buvo padėta jo pypkė ir visi bijojo tą pypkę patraukti, todėl tiesiog apibrėžė ją ir taip Lietuvai buvo priskirta mūsų Dieveniškių kilpa, dar ir šiandien juokais pavadinama Stalino pypke.“ – linksmą istoriją apie krašto kilmę pasakoja etnografinės sodybos „Po vienu rūmu“ šeimininkė Elena Virzinkevičienė.

E. Virzinkevičienė teigia šį kraštą prieš dešimtmetį atradusi iš naujo. Iš Dieveniškių karšto kilusi ir Vilniuje gyvenanti moteris su šeima ieškojo sodybos poilsiui kaime ir visai netikėtai atrado seną pirkią Grybiškių kaime.

„Apžiūrėti buvom atvažiavę visai kitos sodybos kitame kaime. Pravažiuojam, o vyras sako: „žiūrėk, kokia graži sodyba – kaip Rumšiškės“. Aš sakau: „na, tikrai“. Klajojome, ieškojome, esame turėję ir kitame rajone sodybą, bet savas kraštas yra savas, tad paršaukė mus čia. Jis mums visada atrodė labai gražus ir mielas.“ – įsikūrimo Grybiškėse istoriją pasakoja moteris.

Dieveniškės – rūmų kraštas

Nusipirkę šią, daugiau nei prieš 130 metų statytą pirkią, šeimininkai čia įkūrė etnografinę kaimo turizmo sodybą. Ją simboliškai pavadino „Po vienu rūmu”. „Rūmas – ne iš mandrumo, o iš „biednumo“. Po vienu rūmu reiškia po vienu stogu. Po vienu stogu tradiciškai šiame regione būdavo ir namas, ir tvartas, ir ūkiniai pastatai – viskas. Dar daug tokių sodybų mūsų krašte yra išlikusių.“ – sodybos vardo reikšmę aiškina šeimininkė.

Kaip pasakoja Virzinkevičiai, nepaisant gausybės rėžinių kaimų ir išlikusių senovinių sodybų, pamatyti, kaip tokios sodybos atrodo iš vidaus, turistams nėra paprasta. Tokią galimybę lankytojams pasiūlė sodyba „Po vienu rūmu“. Joje galima užsukti į senojoje pirkioje įkurtą namų muziejų. Ekspoziciją šeimininkai kaupė metų metus. Kol dar neturėjo šios sodybos, senovinius daiktus laikydavo tėvų sodyboje. Na, o dabar viską gali parodyti šiame muziejuje.

„Šitie audiniai austi mano močiutės, mano mamytės, o šis audinys austas mano pačios prieš 30 metų šiomis staklėmis.“ – ekskursiją muziejuje pradeda E.Virzinkevičienė. Moteris taip pat rodo senovinį svarstyklių prietaisą, latušką – puodą, kuriame prieš Kūčias būdavo trinamos aguonos, šio namuko paskutinės šeimininkės proginę suknelę ir daug kitų eksponatų.

Dieveniškių kilpa – Dzūkija su dviem tarmėmis

Dieveniškių kilpa – tai tikrų tikriausia Dzūkija, tik turinti dvi tarmes. „Mano tėvukas puikiai kalba lietuviškai, o mamytė gudauja. Kad būtų lengviau, mes su ja kalbame gudiškai. Aš puikiai moku kalbėti tiek dzūkiškai, tiek gudiškai. Įdomu tai, kad mano mamos senelis (ji yra iš Miežionių kaimo) nebemokėjo kalbėti gudiškai. Jis kalbėjo tik lietuviškai, o mano mama nebemokėjo kalbėti lietuviškai. Tai buvo taip, kad senelis su savo vaikaite sunkiai susikalbėjo. Bet šiaip daugelis žmonių moka abi tarmes.“ – apie kultūrinius krašto išskirtinumus pasakoja E.Virzinkevičienė

Žmona visą gyvenimą puoselėja etnokultūrą

Etnokultūra, savo krašto pažinimas ir tyrinėjimas E.Virzinkevičienę lydėjo visą gyvenimą. Jaunystėje, kai dar mokėsi Dieveniškių mokykloje, ją mokytoja pasiėmė į etnografinę ekspediciją. „Keliaudavome po kaimus ir tokiu senoviniu magnetofonu įrašinėdavome senas močiučių dainas, patarles… Tai buvo įdomus užsiėmimas. Ta etnografinė medžiaga, kurią rinkome, buvo mūsų pačių tų dienų buitis ir kasdienybė, todėl mums, vaikams, tai atrodė ganėtinai keista. Dabar jau, po šitiek metų kitaip žiūri. Tada mums mokinukėms tai buvo tiesiog smagi pramoga.“ – prisimena moteris.

Vėliau E.Virzinkevičienė studijavo istoriją, iš patyrusių audėjų mokėsi austi. Na, o įkūrus šią sodybą, ji nenustoja domėtis paveldu, nes nori vis praturtinti savo muziejų. „Visą gyvenimą iš kur esi kilęs, tai ir domiesi savo krašto istorija, savo šaknimis.“ – įsitikinusi moteris.

Paklausus ko nors apie krašto istoriją, E.Virzinkevičienė papasakoja keletą istorijų. Viena jų  nukelia dar į genčių laikus: „Mokslininkai teigia, kad Dieveniškės yra Lietuvos ištakos. Kadangi čia, šiame krašte, buvo Lietuvių gentys. Jos iš čia kilusios. Dėl to čia aplink gausu pilkapynų ir net mūsų sodyba yra pilkapių apsaugos zonoje.“

Kita istorija iš Viduramžių, kai šį kraštą valdė LDK didikas Mingaila. Pasak moters, šio krašto svarbą Lietuvai rodo tai, kad valdovas Mingaila pasirašydavo dokumentus antru parašu po Vytauto. Tai rodo šios istorinės asmenybės ir krašto, kurį jis valdė, svarbą.

Vyras – nenuilstantis gamtos mylėtojas

E.Virzinkevičienei sodyboje nuolat talkina jos vyras Andrius. Nors jis taip pat domisi ir kultūra, padeda eksponatus muziejui rinkti, visgi, dar labiau jį domina gamta. Jis pasakoja istoriją kaip sodybos remonto metu seno pečiaus kamine įsikūrė liepsnelė perėti jauniklius. Vyras sako sustabdęs remonto darbus ir palaukęs, kol paukščiai iš kamino išskris. „Gamta pas mus yra labai įvairi, gausi. Mano vyras – ypatingas gamtos mylėtojas. Jam patinka ją stebėti. Kartais aš jau einu miegoti vakare sodyboj, o jis išeina kažkur tamsoj, atsisėda ir stebi, kas pas jį į sodybą ateis“, – apie vyro pomėgį pasakoja žmona. Ji taip pat prisimena nuotykį, kai vyrui yra tekę ne tik stebėti, bet ir bėgti nuo bebro. Abu pakaitomis puola vardinti į sodybą atklystančius gyvūnus, kuriuos dažnai turi galimybė pamatyti ir jų lankytojai – ūdra, stirnos, lapė, špokai, lipsnnelė, tulžys, kukutis, garniai, gulbių šeimyna, kiškis. Andrius išskirtiniams gamtos stebėjimams yra sodyboje įrengęs ir neįprastą statinį – staliuką upėje.

„Čia buvo mano vyro mintis ryte gerti kavą įmerkus kojas į šaltiniuotą Gaujos upelio vandenį ir tiesiog pamedituoti.“ – sako  E.Virzinkevičienė.

Sodybą įrenginėjo kuo gamtai ir kultūrai artimesniu būdu

Šeimininkai greta senosios pirkios įrengė nedidelį namuką sodybos svečiams. Jame telpa vos viena nedidelė šeima ar draugija. Toks sprendimas buvo sąmoningas norint svečiams suteikti kokybiškesnį poilsį. Virzinkevičiai sodybą įrenginėjo kuo gamtai ir regiono kultūrai artimesniu būdu. „Mes esame gamtos, etnokultūros mylėtojai. Pastatėme savo etnografinį namuką, kad jis būtų analogiškas senam dideliam namui. Aišku, senasis namas yra visas rūmas. Tas mūsų naujas namukas yra žymiai mažesnis, bet išplanavimą stengėmės išlaikyti panašų. Maži langeliai, žemos lubos, aukšti slenksčiai – viskas, kaip mūsų krašte būdavo, kaip mūsų senoje pirkioje“, – pasakoja E.Virzinkevičienė.

Šeimininkai stengėsi, kad po statybų liktų kuo mažiau atliekų, kad viskas būtų, kiek įmanoma, ekologiška. Namą meistrai statė rankomis iš savo miško rąstų, na, o, likusias krūvas eglių šakų supynė į tradicinę tvorą. Virzinkevičių darbas buvo įvertinas. Sodyba šiemet etnokultūrinės sodybos konkurse užėmė antrąją vietą ir buvo pripažinta kaip geriausia etnokultūrinė Dzūkijos sodyba.

Įsirenginėti sodybą padėjo visas kaimas

Įsirenginėti sodybą padėjo beveik visas kaimas. Kaimynai drauge apylinkėse ieškojo trūkstamų eglišakių tvorai, šulinio žąsį statė visi kaimo vyrai, o statybų eiga nuolat domėjosi vyriausias kaimo gyventojas Stasys. „Mes ji vadinome mūsų direktoriumi. Statybų metu kasdien užeidavo pasižiūrėti, kaip čia darbas vyksta, kas čią ką veikia. Jis pats buvo labai darbštus žmogus, labai ūkiškas. Smalsu ir įdomu jam būdavo stebėti statybininkų darbą. Atvažiuojam, klausiam statybininkų, ar kas buvo užėjęs.  „Ne, – sako. – Tik direktorius dukart buvo atėjęs“.“ – statybų eigą su šypsena prisimena E.Virzinkevičienė.

Lengva ir kurioziška verslo pradžia

Virzinkevičiai sako, kad verslo pradžia buvo lengva, nes jie nesitikėjo greito didelio pelno, jiems svarbiau buvo krašto populiarinimas, todėl sodyboje kūrėsi palengva, neskubėdami. Per 8 metus sukūrė komfortišką aplinką poilsiui, tada ir pakvietė lankytojus. „Mes čia įdedam visą „dūšią“, visą savo laisvą ir nelaisvą laiką. Kai atvažiavo pirmi svečiai, tai net užmiršom paimti pinigėlį. Taip nuoširdžiai laukėme tų svečių, tvarkėmės. Atvažiavo svečiai, pabendravom, pakalbinom ir išvažiavom paskui užsimiršę“, – šypsosi sodybos šeimininkė.

 Saugoma teritorija kuria naudą verslui

E.Virzinkevičienė teigia suvaržymų verslui saugomoje teritorijoje nejaučianti. Priešingai, ji įžvelgia tik saugomos teritorijos kuriamą papildomą naudą jų verslui. „Nors kitiems atrodo, kad plėtojant verslą saugomoje teritorijoje yra daug draudimų ir ribojimų, mums atrodo priešingai – mes tiktai džiaugiamės, kad gyvename istoriniame regioniniame parke ir čia savo versliuką plėtojame. Iš tiesų parkas sukūrė visas galimybes mums plėtoti pažintinį verslą – yra įkurti pėsčiųjų, dviračių takai, labai gražiai sutvarkytas Bėčionių piliakalnis. Gyventi Dieveniškių parke – tik pliusai“, – sako moteris.

„Po vienu rūmu“ šeimininkė teigia nuolat glaudžiai bendradarbiaujanti su parko direkcija. Ji turi įvairiausios informacinės medžiagos apie gamtos ir kultūros vertybes, lankytinas vietas,  ir suteikia informacijos savo svečiams, ką galima aplankyti. Už darnaus turizmo plėtojimą šiai sodybai Dieveniškių istorinis regioninis parkas suteikė Saugomų teritorijų produkto ženklą.

Baigdama pokalbį E.Virzinkevičienė kviečia visus atrasti unikaliąją gudiškąją Dzūkiją: „Reikia atvažiuoti į Dieveniškių kraštą ir tada pajausite, kodėl čia reikėjo atvažiuoti.“

Saugomų teritorijų produkto ženklas suteikia puikią galimybę vietos gyventojams pademonstruoti savo išskirtinumą, o lankytojams – paremti darnų vietinį verslą.

Reportažą ir pranešimą parengė Baltijos aplinkos forumas, įgyvendindamas LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje”. Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjungos LIFE programa. Čia pateikiamas turinys nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.