Birželio 10 – 14 dienomis Naturalit projekto atstovas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro dalyvavo Lietuvos gamtos fondo įgyvendinamo LIFE projekto „Ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimas“ (LIFE16 NAT/LT/000701) komandos organizuotoje mokomojoje išvykoje į Švedijos karalystę. Gamtosaugos ekspertas entomologas Giedrius Švitra Švedijoje dalinosi patirtimi su šioje šalyje vykdomų niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) kitų saproksilinių rūšių tyrimų, apsaugos ir buveinių atkūrimo projektų atstovais.
Senų ąžuolynų apsauga Švedijoje
Švedijoje tvarkomi seni ąžuolynai. © D. Bastytės nuotr.
Švedijoje, taip pat kaip ir Lietuvoje, didelis dėmesys skiriamas išskirtinę gamtinę vertę turinčių teritorijų apsaugai. Vienos tokių yra brandžių medžių ir turtingų medynų gausūs senieji ąžuolynai. Siekiant pagerinti šių gyvybe knibždančių buveinių būklę, Švedijos gamtosaugininkai įgyvendina projektą LIFE Bridging the Gap. Pagrindinis šio projekto tikslas – pagerinti 30-ties pietrytinės Švedijos dalies senųjų ąžuolynų būklę bei atkurti palankias sąlygas saproksilinių organizmų bendrijoms. Viena tokių rūšių – niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita) – yra viena jautriausių, tačiau jei buveinėje gyvena ši rūšis, tai vadinasi čia yra palankios sąlygos ir visai eilei kitų rūšių. Tokios rūšys yra vadinamos skėtinėmis rūšimis. Kartu su niūriaspalviu auksavabaliu ąžuolų drevėse galima sutikti ir kiek dažnesnius marmurinius auksavabalius, ES Buveinių direktyvos saugomus pseudoskorpionus Anthrenochernes stellae ir kt.
Švedijoje be niūriaspalvio auksavabalio didelis dėmesys skiriamas didžiojo ąžuolinio ūsuočio (Cerambyx cerdo) bei paprastojo elniavabalio (Lucanus cervus) išsaugojimui. Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje abi šios vabalų rūšys laikomos išnykusiomis. Tiesa, Švedijoje didysis ąžuolinis ūsuotis (Cerambyx cerdo) yra išlikęs tik vienoje vietoje Olando saloje. Visgi šiuo metu yra įveista laboratorinė šių vabalų populiacija. Čia jie veisiami ir bandomi reintrodukuoti ąžuolynuose, kuriuose būdavo sutinkami anksčiau.
Komposto dėžės vabzdžiams. © I. Čeidaitės nuotr.
Rąstai paprastojo elniavabalio veisimuisi. © D. Bastytės nuotr.
Paprastojo elniavabalio patinas. © M. Tamkevičiūtės nuotr.
Paprastojo elniavabalio Lucanus cervus būklė daug geresnė – kai kuriose vietovėse jie gana įprasti. Tačiau siekiant pagerinti šių vabalų būklę projekto rėmuose numatyta įrengti 185 specialias negyvos medienos krūvas/dirbtines buveines, kuriose turėtų vystytis elniavabalių lervos. Tokia potenciali buveinė sudaroma gerai įšildomoje pietinėje ąžuolyno pamiškėje į 0,5 m gylį vertikaliai įkasus įvairaus ilgio lapuočių medžių kamienų nuopjovas ir apipylus jas medžių drožlėmis ir dirvožemiu. Mokomosios išvykos metu pavyko įsitikinti šių gamtosauginių darbų sėkme – pamatėme vieną elniavabalio patiną su puikiais ragais ir dar kelias pateles.
Taikomi modernūs buveinių tvarkymo metodai
Niūriaspalvio auksavabalio ir daugelio kitų, sunkiai pastebimų saproksilinių rūšių, buveinių būklei pagerinti plačiai naudojama medžių veteranizacija. Medžių veteranizacija – tai dirbtinis jaunesnių medžių sendinimas juos švelniai pažeidžiant, kad juose susiformuotų seniems medžiams būdingos buveinės. Toks arboristinis veiksmas medžių nenužudo. Be to metodas nėra taikomas medžiams senoliams, kurie jau dabar yra labai vertingi bioįvairovės požiūriu, arba medžiams, kurių sendinimo veiksmai galėtų sukelti grėsmę saugumui.
Veteranizacija vykdoma siekiant skirtingų tikslų. Vienas jų – pagreitinti ąžuolų drevių formavimąsi, kai medynas yra vienaamžis/senas ir trūksta priaugančių pagal amžių medžių, galinčių tapti naujais saugiais namais saproksilinių organizmų bendrijoms žuvus seniesiems medžiams. Kitas tikslas – slopinti senuosius saugomus medžius supančių vidutinio amžiaus medžių vystymąsi, kad šie neužgožtų senolių. Kitu atveju, senolius supančius medžius reiktų iškirsti. Trečiuoju būdu ant to paties medžio formuojamos skirtingos buveinės specializuotoms saproksilinėms rūšims.
Tiesa, skiriasi ir pati veteranizavimo technika. Vienu atveju grandininiu pjūklu iš pasirinkto medžio kamieno 3-4 metrų aukštyje išpjaunamas stačiakampis į kamieno vidurį siaurėjantis bent 0,5 m ilgio segmentas. Įpjovos gylis turėtų siekti iki 1/3 kamieno storio. Išpjauto segmento vidinė dalis nupjaunama, paliekant maždaug 7-10 cm storio sienelę. Sienelėje išpjaunama apvali/ovali apie 5 cm diametro landa (kaip inkile). Tuomet sienelė, kaip durelės, vėl mediniais kaiščiais, pragręžus skylutes, pritvirtinama prie kamieno, prieš tai į išpjautą ertmę įpylus susidariusias ąžuolo pjuvenas/drožles, sumaišytas su ąžuolo lapais ir šakelėmis. Tokiu būdu suformuojama lyg dirbtinė drevė-inkilas, kur ilgainiui turi prasidėti natūralus grybų sukeltas drevės formavimasis su ruduoju puviniu. O tokioje buveinėje susidaro sąlygos apsigyventi niūriaspalviams, marmuriniams auksavabaliams, saugomai pseudoskorpionų rūšiai ir kitoms saproksilinėms rūšims. Jose taip pat gali perėti paukščiai, dienoti šikšnosparniai.
Buveinių gerinimo pavyzdžiai. © I. Čeidaitės, D. Bastytės ir M. Tamkevičiūtės nuotr.
Buveinių gerinimui taikomas ir dar vienas įdomus būdas, kai nepageidaujama medžio viršūnė ar atskiros didelės medžio-senolio šakos nužievinamos apie 15-20 cm žiedu. Tuomet medžio viršūnė nudžiūsta ir mažiau stelbia greta augantį medį-senolį, kuriam reikia daug šviesos ir šilumos. Nudžiūsta ir nužievinta šaka, stelbusi žemiau esančias šakas. Tokiais veiksmais suformuojamos skirtingos buveinės specializuotoms šviesamėgėms saproksilinėms rūšims, t.y. vabzdžiams, kurie apsigyvena džiūstančioje ar jau nebegyvoje medienoje.
Siekiant padidinti saproksilinių organizmų įvairovę naudojama ir žaibo imitavimo technika. Išilgai pasirinkto medžio kamieno nuo 4 m aukščio iki žemės išpjaunama 5-10 cm pločio ir 5-6 cm gylio vaga. Tai natūralaus proceso imitacija, skatinanti įvairių specializuotų organizmų įsikūrimą pažeistoje kamieno vietoje. Visa tai atlieka kvalifikuoti ir atitinkamai apmokyti arboristai.
Kitas saprokslinių rūšių buveinių pagerinimo metodas taikomas Švedijoje – didelių, 2 m aukščio medinių inkilų-drevių įrengimas. Projekto įgyvendinimo metu suplanuota įrengti bent 400 šitokių dirbtinių drevių. Visos jos daugiau nei iki pusės yra užpildomos ąžuolo pjuvenomis ir ąžuolo lapais. Drėgmės palaikymui apatinėje dalyje įmontuojama 20 cm aukščio plastikinė talpa vandeniui kauptis. Viršutinėje dalyje vienoje dėžės pusėje padaroma landa paukščiams, o kitoje – pailgas plyšys šikšnosparniams, kurios abi yra atskirtos viena nuo kitos. Dėžėje irstanti organika pritraukia saproksilinius vabzdžius, pseudoskorpionus, nes perintys paukščiai ir dienojantys šikšnosparniai substratą „pagerina“ savo gyvybinės veiklos liekanomis.
Į pagalbą pasitelkiami galvijai
Praktikuojamas ganymas. © M. Tamkevičiūtės nuotr.
Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, buveinių tvarkymui ir palankios būklės palaikymui praktikuojamas ganymas. Daugelyje tvarkomų teritorijų po medyno šviesinimo darbų, išvalant perteklinį traką ir pomiškį, paleidžiamos ganytis karvės, avys, ožkos, arkliai. Aptvėrus miško teritoriją galvijai ganydamiesi neleidžia atsikurti trakui, sujudina dirvožemį, taip sudarydami sąlygas įsitvirtinti naujiems ąžuolams. Be to, miške palaikomos ir dirbtinai kuriamos laukymės, kad būtų kuo didesnis buveinių su skirtingomis ekologinėmis sąlygomis spektras.
Viena išvyka – gausybė vertybių
Lietuvos atstovai Švedijoje. © I. Čeidaitės nuotr.
Mokomosios kelionės metu gamtosaugininkai iš Lietuvos aplankė Tinnerö gamtos draustinį, Bjärka Säby ąžuolyną, Åtvidsnäs gamtos draustinį ir Adelsnäs ąžuolyną, Halltorps hage gamtos draustinį Olando saloje, Tromtö ąžuolyną. Visos kelionės metu Lietuvos atstovus lydėjo ir rūpinosi puikūs savo srities žinovai entomologai ir savivaldybių atstovai, atsakingi už Švedijoje įgyvendinamo projekto tvarkomų teritorijų priežiūrą Anders Jörneskog ir Nicklas Jansson, LIFE Bridging the Gap projekto vadovė Carina Greiff, kiti atstovai Jonas Hedin, Jonas Warhammar ir Charlotta Larsson. Kolegų patirtis iš tiesų įspūdinga ir galėtų būti pritaikyta Lietuvoje. O išvykos metu įgytos žinios padės įgyvendinant Naturalit projekto veiklas, susijusias su buveinių apsaugos tikslų nustatymu.