Uralinė pelėda – viena stambesnių Lietuvos pelėdų, įrašyta į Raudonąją knygą, saugoma Paukščių direktyvos. Dar prieš porą dešimtmečių apie šią rūšį Lietuvoje nelabai kas buvo žinoma, tačiau šio amžiaus pradžioje surasta gyvenanti Biržų girioje, kur šiuo metu yra išplitusi. Kituose šiaurės-rytų Lietuvos miškuose aptinkamos tik pavienės poros, iš viso Lietuvoje šių paukščių yra tik iki 100 porų.

© G. Grašytės nuotr.

Uralinės pelėdos visus metus laikosi toje pačioje teritorijoje, ankstyvą pavasarį naktimis patinai ūbauja, pranešdami apie savo užimtas teritorijas, vėliau, augindami jauniklius, paukščiai būna gana tylūs, aktyvesni prietemoj ir naktį, nors kartais medžioja ir dieną. Uralinės pelėdos įsikuria didelėse drevėse, nulaužtų medžių stuobriuose ar senuose stambių paukščių lizduose. Deja, bet joms veistis tinkamų senų medžių miškuose labai trūksta, iš dalies padeda specialiai joms skirtų didelių inkilų kėlimas. Uralinės pelėdos, kaip ir visos pelėdos, minta savo sugautu grobiu – įvairiais graužikais, smulkesniais paukščiais. Išaugina dažniausiai 2 jauniklius, esant nepalankioms sąlygoms, tą pavasarį gali neperėti. Didžiausios grėsmės šiai rūšiai – tinkamų senų miškų ir pakankamo dydžio saugių veisimosi vietų trūkumas, trikdymas veisimosi metu. 

                                 © N. Žitkevičiaus nuotr.