Prieš tris metus Dzūkijos nacionaliniame parke šalia Marcinkonių-Varėnos kelio buvo atvertos gamtiškai vertingos žemyninės kopos. Iš anksto planuota gamtotvarkos priemonė jau pradiniame jos etape leido džiaugtis pozityviais pirmaisiais rezultatais – buvo aptikta palaipsniui didėjanti biologinė įvairovė, pastebėta, kad teritorijoje atsikuria šilumamėgės atvirų smėlynų augalų bei vabzdžių rūšys.
Pozityviai nuteikia ir šiuo metu stebimi pokyčiai. Dzūkijos nacionalinio parko ekologė-botanikė Jurga Stoškutė sako, kad nors atvertose žemyninėse kopose tyrimų neatlieka, tačiau gana dažnai užsuka į kopas. Tai leidžia pastebėti, kaip keičiasi kraštovaizdis ir kokios rūšys į teritoriją sugrįžta – pokyčius įvertinti padeda esamos situacijos palyginimas su anksčiau fiksuotais augalų radaviečių duomenimis.
Po kopų atvėrimo – suvešėjo arnikos ir šilagėlės
J. Stoškutės teigimu, vienas labiausiai džiuginančių ženklų – po kopų atvėrimo gausiai sužydėjusios arnikos: „Anksčiau miškelyje buvo žinomi tik pavieniai radiniai. Jeigu jos ir žydėdavo, tai negausiai. Taigi, pasikeitusios sąlygos šiai rūšiai tapo palankesnės. Stebėsime, kas bus toliau – gamtoje nieko negalime tiksliai prognozuoti“.
Musteikos atvertos kopos apylinkėse ir dabar stebimos žydinčios arnikos, bet žydinčių augalų gausimas nepalyginamai didesnis atvertose vietose. Įdomu ir tai, kad visai šalia esančiame pušyne arnikų stebėjimo vieta praktiškai išnyko – plotas užaugo samanomis ir rūšiai augti tapo nebetinkamas. Pasak pašnekovės, tai gerai parodo, kad atvira teritorija dar negarantuoja rezultato – svarbu konkrečios sąlygos.
Dar vienas itin džiuginantis atradimas – šį sezoną itin gausiai pražydusios šilagėlės. „Pušynuose pavasaris nelabai jaučiasi, todėl šilagėlė visada būdavo vienas iš tų augalų, kurių norėdavosi pamatyti. Anksčiau ant atvertos kopos matydavome po keliasdešimt žiedų vienoje vietoje. Dabar matome jau keturis aiškius židinius, kuriuos bendrai suskaičiavome apie tūkstantį žydinčių žiedų“, – teigia botanikė.
Ji pažymi, kad šiuo atveju kalbama būtent apie žiedų, o ne kerų skaičių, tačiau net ir tai rodo akivaizdų pokytį. Verta paminėti, kad projekto iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkės šiuo metu vykdo šilagėlių populiacijos atkūrimo darbus. Viliamasi, kad tai leis ne tik pagausinti šilagėlių skaičių, bet ir sukaupti žinių, kurios ateityje galėtų padėti išsaugoti šią rūšį Lietuvos gamtoje.
Sugrįžta ir kitos smėlynų rūšys
Atvirose kopose pastebimos ne tik arnikos ir šilagėlės. Musteikos kopoje šiemet akį traukia ir smiltyninis gvazdikas. „Tikėtina, kad šie augalai smėlingose miško vietose jau buvo, tik dabar, atsiradus tinkamoms sąlygoms, jie suklestėjo“, – sako J. Stoškutė.
Smiltyninis gvazdikas yra Europos svarbos buveinių direktyvos rūšis, kuri išsiskiria savo grožiu ir kvapu: „Jis labai kvepia. Man tai vienas iš tų augalų, kurių kvapą prisimenu nuo vaikystės, tai – vienas labiausiai kvepiančių laukinių augalų“, – mintimis dalinasi pašnekovė ir priduria pastebėjusi, kad atvertose žemyninėse kopose pradeda rodytis ir kitos rūšys, kurioms reikia atvirų, mažai konkurencingų sąlygų.
Viena jų – Gorskio pūtelis. Anksčiau jo buvo aptinkama nedaug, o dabar atvertose ir kai kur degintose vietose jau pastebimas gausesnis žydėjimas. „Matome, kad šioms rūšims reikia atviros vietos, kur jos nekonkuruoja su kitais augalais. Tai dar vienas ženklas, kad buveinių atkūrimas gali duoti rezultatų“, – sako J. Stoškutė.
Atvertos kopos tampa prieglobsčiu smėlynų vabzdžiams
Pokalbio metu pašnekovė pažymi, kad atkurtos atviros teritorijos Dzūkijos nacionaliniame parke tapo palankios ne tik retoms augalų rūšims. Pastaruoju metu čia stebimas lygučių pagausėjimas, o atviros smėlio buveinės yra itin svarbios ir vabzdžiams. Tai patvirtina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos magistrantas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas Kazimieras Martinaitis. Šiuo metu jis atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kokios vabzdžių rūšys gyvena šiose teritorijose.
„Esu surinkęs tikrai daug medžiagos, kurią šiuo metu analizuoju. Jau aptikau keletą įdomių rūšių. Įdomu ir tai, kad kai kurių jų anksčiau nebuvau matęs gyvai ir nelabai tikėjausi aptikti būtent šiose teritorijose“, – pasakoja K. Martinaitis. Pasak jo, tyrimo metu vabzdžiai renkami penkiose Dzūkijos nacionalinio parko teritorijose, kuriose buvo vykdomos gamtotvarkos priemonės, taip pat vienoje kontrolinėje teritorijoje, kurioje tokios priemonės nebuvo taikytos.
Tyrėjo teigimu, pirmieji rezultatai rodo, kad atkurtos kopos tapo tinkama buveine daugeliui šilumą mėgstančių rūšių. „Yra rūšių, kurios mėgsta atviras ir šiltas buveines – jos vadinamos termofilinėmis. Tokioms rūšims atkurtos smėlio buveinės yra tarsi išsigelbėjimas. Ypač gerai jose jaučiasi smėlynams būdingi vabzdžiai“, – sako jis.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – dirviniai puošniažygiai. Pasak Kazimiero, jų gausa kopose nustebino net jį patį: „Nebuvau matęs tokios gausios dirvinių puošniažygių populiacijos. Dažniausiai jie aptinkami pavieniui, tačiau šiuo atveju atrodo, kad visa kopa tiesiog knibžda šių vabzdžių. Akivaizdu, kad tokios buveinės jiems yra labai palankios.“
Kopose taip pat aptinkami atviroms buveinėms būdingi dirviniai svirpliai, kurių populiacija čia taip pat gausi. „Tikrai galima teigti, kad šiose kopose gyvybės yra daug. Bent jau iš to, ką matau tyrinėdamas vabalus, akivaizdu, kad atviros buveinės jiems yra labai svarbios. Žinoma, kai kurioms rūšims nustatyti reikia daugiau laiko – ne viską galima pasakyti iš karto“, – teigia K. Martinaitis.
Jis neatmeta galimybės, kad tolesni tyrimai gali atskleisti ir iki šiol Lietuvoje neužfiksuotų vabzdžių rūšių.
