LRT radijo laidoje „10-12“ buvo aptarti gamtotvarkos darbų rezultatai Dzūkijos nacionaliniame parke, kur įgyvendinamos priemonės padeda atkurti unikalias žemyninių kopų buveines ir didinti biologinę įvairovę. Laidoje dalyvavo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktorius Eimutis Gudelevičius bei Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius, gamtosaugos ekspertas Žydrūnas Preikša.

Dzūkijos žemyninės kopos – viena iš unikalių Lietuvos gamtinių vertybių. Šie smėlynai susiformavo prieš tūkstančius metų, atsitraukus ledynams, tačiau ilgainiui didelė jų dalis apaugo mišku. Nors šiandien daugelis Dzūkiją pirmiausia sieja su pušynais, gamtininkai primena, kad istorinis šio kraštovaizdžio veidas buvo gerokai įvairesnis – jame derėjo miškai, atviri smėlynai, viržynai ir kopynai. Būtent tokia mozaika sudarė sąlygas klestėti daugybei įvairių rūšių.

Siekiant atkurti šias buveines ir jose gyvenančias nykstančias rūšis, 2023 m. pradėjo įgyvendinti gamtotvarkos priemones. Parinktose teritorijose buvo šalinami medžiai ir krūmynai, o 2025 m. taikytas kontroliuojamas miško paklotės deginimas.

Laidoje E. Gudelevičius pasakojo, kad darbai buvo nuosekliai iš anksto planuojami remiantis tiek moksliniais tyrimais, tiek kitų Europos šalių patirtimi. Prieš pradedant kontroliuojamo deginimo darbus specialistai mokėsi užsienyje, rengė išsamius planus, o pačios priemonės buvo įgyvendinamos bendradarbiaujant su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei Valstybinių miškų urėdijos specialistais.

Praėjus trejiems metams po pirmųjų kopų atvėrimo darbų, jau galima kalbėti apie jų rezultatus. Kaip laidoje pažymėjo Ž. Preikša, biologinės įvairovės stebėsena rodo aiškius teigiamus pokyčius. Vienas ryškiausių pavyzdžių – plėviasparnių vabzdžių gausa. Iškart po teritorijų atvėrimo (2023 m.) buvo užregistruotos 38 bičių ir vapsvų rūšys, o vos po dvejų metų (2025 m.) jų skaičius padvigubėjo ir jų buvo skaičiuojama net 78.

Taip pat atvertose kopose gausėja šviesamėgių augalų – šilagėlių, smiltininių gvazdikų ir kitų retų rūšių. Pasak E. Gudelevičiaus, dar prieš pradedant darbus vienoje iš teritorijų buvo žinoma tik viena šilagėlių augavietė, o šiandien jų jau užfiksuotos kelios. Tai patvirtina, kad atkuriamos ne tik pavienės rūšys, bet ir visa atvirų smėlynų ekosistema.

Ekspertai akcentavo, kad ugnis tūkstančius metų buvo natūrali ekosistemų dalis. Kai kurios augalų, vabzdžių, grybų ir kerpių rūšys yra prisitaikiusios būtent prie periodiškai ugnies paveikiamų buveinių, todėl visiškai pašalinus šį gamtinį procesą jos palaipsniui nyksta. Kontroliuojamas deginimas leidžia atkurti dalį šių natūralių procesų, o gamtotvarkos priemonės planuojamos itin atsakingai ir laikantis aukščiausių saugumo reikalavimų.

Klausykitės radijo laidos įrašo: https://shorturl.at/woblf