Dzūkijos nacionaliniame parke, vykdant vabalų įvairovės tyrimus, buvo aptikta viena rečiausių Lietuvoje aptinkamų ūsuočių (Cerambycidae) rūšių – sengirinis grakštenis (Macroleptura thoracica). Jį, vykdydamas vabalų įvairovės tyrimus, aptiko LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbis, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas ir Vytauto Didžiojo universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantas Kazimieras Martinaitis.
Sengirinis grakštenis rastas šių metų liepą atvertoje žemyninėje kopoje – vienoje iš teritorijų, kuriose atliekami K. Martinaičio magistrinio darbo tyrimai. Jais siekiama įvertinti vabalų įvairovę ir jos pokyčius skirtingose Dzūkijos nacionalinio parko buveinėse, kuriose taikomos gamtotvarkos priemonės.
Itin retas radinys
Naujas radinys ypač reikšmingas tuo, kad šios rūšies radimo faktų mūsų šalyje žinoma vos keletas. Pirmasis žinomas sengirinio grakštenio egzempliorius Lietuvoje buvo rastas 1934 m. birželio 30 d. Užulėnyje, Ukmergės rajone. Jį aptiko entomologas Alfonsas Palionis.
Dar vienas šios rūšies egzempliorius buvo aptiktas 1989 m. birželio 27 d. Pravieniškių miške. Jį aptiko entomologas Aleksandras Meržijevskis, tačiau šis radinys nebuvo publikuotas. Taigi, K. Martinaičio Dzūkijos nacionaliniame parke aptiktas sengirinis grakštenis yra pirmasis šiuo metu žinomas šios rūšies radinys Lietuvoje po 37 metų pertraukos.
Sengirinis grakštenis siejamas su brandžiomis natūraliomis miško ekosistemomis. Jo lervos kelerius metus vystosi apmirusiose stovinčių lapuočių medžių dalyse – šakose ir kamienuose. Ant žemės gulinti negyva mediena šios rūšies lervoms vystytis netinka. Suaugę vabalai aptinkami ant žiedų, kur maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis, todėl jiems svarbios saulėtos miško retmės, proskynos ir kitos atviresnės vietos, kuriose gausu žydinčių augalų.
Dzūkijos nacionaliniame parke pastaraisiais metais vykdomi gamtotvarkos darbai, kuriais atkuriamos atviros žemyninių kopų buveinės. Tai, kad itin retas sengirinis grakštenis aptiktas būtent atvertoje kopoje, yra įdomus faktas, tačiau vien šio radinio nepakanka teigti, kad rūšies aptikimas tiesiogiai susijęs su atliktais gamtotvarkos darbais. Naujasis radinys papildo itin negausias žinias apie sengirinio grakštenio paplitimą Lietuvoje ir patvirtina, kad ši reta rūšis mūsų šalies teritorijoje išlikusi iki šių dienų.
