Dzūkijos kraštovaizdžiui būdingos vėjalandės šilagėlės – reti ir saugomi augalai –susiduria su išnykimo grėsme. Tinkamų buveinių mažėjimas, žmogaus veikla ir sudėtingos natūralios augimo sąlygos lemia, kad šios rūšies populiacijos silpsta.
Siekdamos geriau suprasti šių augalų poreikius ir prisidėti prie jų išsaugojimo, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkės vykdo eksperimentinį vėjalandžių šilagėlių populiacijos atkūrimo projektą. Jos universiteto laboratorijoje daigina sėklas, ieško tinkamiausių auginimo sąlygų ir stebi, kaip daigai prisitaiko natūralioje aplinkoje.
Šio darbo tikslas – ne tik pagausinti šilagėlių skaičių, bet ir sukaupti žinių, kurios ateityje galėtų padėti išsaugoti šią rūšį Lietuvos gamtoje.
Atkūrimas prasideda laboratorijoje
VDU ŽŪA tyrėjos – Gailenė Brazaitytė, dr. Loreta Bisikirskienė ir dr. Indrė Ruškytė – vėjalandžių šilagėlių populiacijos atkūrimo darbus pradėjo dar 2024-aisiais. Anuomet dalis šių augalų sėklų buvo daiginamos laboratorijoje, o dalis sėjamos Dzūkijos nacionaliniame parke. Tokiu būdu buvo siekiama išsiaiškinti, koks būdas yra palankesnis retų augalų dauginimui.
Po pirmųjų metų eksperimentavimo paaiškėjo, kad laboratorijoje sėklų daigumas siekė 63 proc., o sėjant lauke – vos 10 proc. Be to, sėtų lauke šilagėlių daigams buvo sunkiau prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, tad sudygus toliau augo vos 1 proc. pasėtų sėklų. Būtent tai ir nulėmė vėlesnį sprendimą toliau tęsti eksperimentą sėklas daiginant laboratorijoje.
„Bandėme sukurti įvairesnes sąlygas – siekėme išsiaiškinti, koks šilagėlių auginimo būdas yra optimaliausias ir kada šie augalai prisitaiko geriausiai. Taigi, pirmieji metai buvo daugiau eksperimentiniai, o antrais metais įgytas žinias jau galėjome pritaikyti praktiškai – daiginome 6 kartus didesnį skaičių sėklų“, – pasakojo G. Brazaitytė.
Pasak jos, laboratorijoje yra sukuriamos kone idealios sąlygos vėjalandėms šilagėlėms augti: palaikoma tam tikra temperatūra, drėgmė, parenkamas palankesnis substratas. Būtent tai ir reikšmingai padidina šilagėlių daigumą. Vėliau daigai auginami, aklimatizuojami prie lauko sąlygų ir galiausiai pasodinami jų augimui palankiose buveinėse.
Pernai populiacijos atkūrimui buvo pasirinktos vienos iš atvertų žemyninių kopų Dzūkijoje. Jos jau kuris laikas džiugina palaipsniui didėjančia biologine įvairove, atsikuriančiomis šilumamėgėmis atvirų smėlynų augalų bei vabzdžių rūšimis.
Grožėtis be siekio parsinešti į namus
Tyrėjų teigimu, vėjalandės šilagėlės buvo pasirinktos neatsitiktinai. Tai yra saugoma ir nykstanti rūšis, todėl buvo svarbu pagausinti šios rūšies populiaciją.
„Dzūkijoje nėra daug teritorijų, kur vėjalandė šilagėlė auga. Be to, pastebima populiacijos mažėjimo tendencija, nes žmonės yra linkę augalą išsikasti ar nusiskinti, parsinešti namo. Taigi, vėjalandės šilagėlės nyksta ne tik dėl natūralių gamtinių sąlygų kaitos, tinkamų buveinių nebuvimo, bet ir žmogaus veiklos. Reikėtų grožėtis, stebėti gamtą be siekio ir noro parsinešti jos į savo namus“, – pažymėjo dr. L. Bisikirskienė.
Jai antrino ir dr. I. Ruškytė, sakydama, kad šilagėlės itin mėgsta šviesą ir atviras vietas, o prieš porą metų atvertos Dzūkijos žemyninės kopos yra viena iš šilagėlių augaviečių. Būtent todėl ši teritorija ir buvo pasirinkta minėtų augalų populiacijos atkūrimui. Be to, atviros kopos sudaro palankesnes sąlygas šilagėlėms, jautrioms kitų augalų konkurencijai, augti ir plisti.
Nors pašnekovės teigė, kad šilagėlių populiacijos išlikimas priklauso ne vien nuo nuolatinio jų atkūrimo, tačiau mokslininkių pastangos tikrai pagausins šių augalų populiaciją. O taip pat ir padės sužinoti, kokios sąlygos yra reikalingos šilagėlių išlikimui bei tai, dėl kokių priežasčių dažniausiai jos sunyksta.
Nors ateities prognozės – optimistinės, rezultatų teks palaukti
Nors šilagėlių daiginimo ir auginimo sąlygos mokslinėje literatūroje yra gana aiškiai aprašytos, informacijos apie šių augalų perkėlimą atgal į natūralią aplinką vis dar trūksta. VDU ŽŪA tyrėjos pripažįsta, kad panašių populiacijos atkūrimo bandymų Lietuvoje nėra daug.
Mokslininkės rėmėsi užsienio tyrimais – šilagėlių daigumas ir populiacijų genetika nagrinėti Lenkijoje, Estijoje ir kitose kaimyninėse šalyse, tačiau praktinių duomenų apie ilgalaikį šių augalų sugrąžinimą į gamtą rasti sudėtingiau.
Mokslininkės analizuoja, kaip laboratorijoje išauginti augalai prisitaiko skirtingose buveinėse, kokio dirvožemio, drėgmės ar temperatūros jiems reikia, ar įmanoma sėklas sėti kelis kartus per metus. Todėl įgyvendinta veikla taip pat prisidės ir prie žinių bagažo sukaupimo, kurios galėtų būti ateityje naudingos ir kitiems Lietuvos ar užsienio tyrėjams.
Tyrėjos pažymi, kad projektas išlieka pilotinis – jo ateitis priklausys nuo to, ar šilagėlės gebės sėkmingai įsitvirtinti natūralioje aplinkoje. Tiesa, vėjalandžių šilagėlių populiacijos atkūrimo rezultatų dar teks palaukti. Šie augalai subręsta lėtai, todėl pirmųjų aiškesnių rezultatų gali tekti laukti 3-5 metus.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.
