Ugnis turi didelį poveikį miškų ekosistemoms, nes kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys yra priklausomos nuo gaisrų. Gamtoje gaisrai visada buvo pasikartojantis stichinis reiškinys, kuris lėmė kai kurių rūšių prisitaikymą ir išlikimą.
Siekiant išsaugoti kai kurias rūšis yra organizuojami kontroliuojami miškų gaisrai. Jų metu specialistai sukelia neintensyvų gaisrą miško paklotėje. Miškininkas, ekologas, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) prof. dr. Vitas Marozas paaiškina, kad tai vykdoma „siekiant atkurti natūralius miškų dinamikos procesus bei sudaryti sąlygas atsirasti, išsilaikyti ir gausėti rūšims, prisitaikiusioms prie šių sąlygų“.
Kontroliuojami miškų gaisrai kai kurioms rūšims – vienintelis išsigelbėjimas
VDU ŽŪA profesorius dr. Gediminas Brazaitis antrina, kad kontroliuojamas miškų deginimas yra vykdomas dėl Lietuvos miško ekosistemose esančių labai retų ir baigiančių išnykti rūšių. Joms įsikurti reikalingos gaisravietės, o jų įsikūrimui tinkamų gaisraviečių miško kraštovaizdyje yra labai mažai.
„Kontroliuojamo miško paklotės deginimo darbus atlieka didelę patirtį turintys specialistai tam kruopščiai parinktose vietose. O bet koks savavališkas miško deginimas neabejotinai atneštų labai daug žalos mūsų miškams“, – teigia G. Brazaitis. Pasak jo, iki šiol vykdyto kontroliuojamo deginimo sėkmę užtikrino puikus Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinės miškų urėdijos bei Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos bendradarbiavimas ir saugumo užtikrinimas.
Be to, kontroliuojamas gaisras prisideda ir prie kenkėjų bei invazinių rūšių plitimo reguliacijos. Kadangi kai kurie kenkėjai žiemoja miško paklotėje ar po medžių žieve, miško gaisras joms turi poveikį. „Invazinės rūšys yra labai įvairios ir deginimas gali paveikti jas skirtingai. Pavyzdžiui, invazinė rūšis baltažiedė robinija kaip tik geriau plinta paveikta ugnies“, – sako mokslininkas V. Marozas.
To paties ploto deginimas yra vienkartinis veiksmas, kuris nėra kartojamas dažniau nei kartą per keletą dešimtmečių. Po deginimo vyksta tam tikra ekosistemos kaita, kuri užtrunka, kol įsikuria naujos rūšys. „Po žemutinio miško gaisro, kai dega miško paklotė, žolinė augalija atsistato jau po poros metų, tačiau samanų atsikūrimas užtrunka kiek ilgiau – 10-15 metų“, – paaiškina prof. V. Marozas.
Svarbiausia – atidžiai suplanuoti procesus
Kontroliuojamo deginimo procesas yra gana sudėtingas, nes priklauso nuo daugybės meteorologinių sąlygų: vėjo greičio, kritulių prognozių, oro ir miško paklotės drėgnumo. „Dienų, tinkamų vykdyti miško paklotės kontroliuojamą deginimą nėra daug, nes gyvūnų veisimosi metu deginimai nevykdomi, o pavasaris ir ruduo dažnai yra ganėtinai lietingi. Miško paklotė turi būti pakankamai sausa, kad degtų; vėjuotos dienos irgi netinka, nes ugnis plistų pernelyg greitai ir būtų sunkiai suvaldoma“, – sako prof. G. Brazaitis.
Tik erdvėse, kuriose miško paklotė buvo paveikta gaisro, gali augti šie saugomi augalai: vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė. Gaisravietės yra reikalingos ne tik augalams, bet ir šilumamėgių vabalų rūšims – išdaginiui, variapilviui dėmėtasparniui ir kitiems blizgiavabaliams, ūsuočiui, išdaginiui skiedrenis – veistis. Nuo ugnies itin priklausoma rūšis yra ir Lietuvoje auganti paprastoji pušis.
Prieš imantis veiksmų – būtina užtikrinti saugą
„Darbų planavimas paprastai prasideda pasitarimu, kuriame aptariama deginimo technologija bei pasiskirstoma darbais“, – apie pasiruošimo kontroliuojamam deginimui procesą pasakoja prof. G. Brazaitis. Be to, visu deginamo ploto perimetru yra suformuojama priešgaisrinė juosta, apariant teritoriją su specialiu plūgu.
Kontroliuojamo deginimo dieną aplink deginamą plotą paruošiama priešgaisrinė įranga – ištiesiamos priešgaisrinės žarnos. Jeigu netoliese nėra vandens telkinio, vandeniu pripildoma speciali talpa, budi priešgaisriniai automobiliai. Galiausiai tą patį rytą iš ploto išbaidomi stambesni gyvūnai. Kadangi deginimas yra nėra intensyvus, ropliai ir kiti gyviai spėja saugiai pasislėpti urvuose po žeme.
VDU ŽŪA informacija
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.
