Regeneracinio ūkio „Smėlynė“ įkūrėja Justina Kaučikienė. J. Kaučikienės asmeninio archyvo nuotrauka

„Dirvožemis nėra tik žemė po mūsų kojomis, tai – visos žmonijos šioje žemėje egzistavimo pagrindas. Be jo nebūtų maisto, o be maisto – ir mūsų. Manau, kad jau dabar esame pasiekę stiprų dirvožemio išeikvojimą ir kadangi mes, žmonės, prie šios problemos atsiradimo labai prisidėjome, mes ją turime ir išspręsti“, – sako regeneracinio ūkio „Smėlynė“ įkūrėja Justina Kaučikienė.

Ji sutiko papasakoti apie regeneracinės žemdirbystės naudą, dar šių metų lapkričio viduryje įsteigtą Europos regeneracinės žemdirbystės aljansą bei motyvus, kurie skatina vartotojus remti dirvožemį tausojančius ūkius.

Problemų priežastis – sutrikdyti vandens ciklai

Justina teigė, kad tradicinė žemdirbystė į dirvožemį žiūri kaip į terpę, kurioje auga augalai: „Dirvožemis yra gyvas ir jame gyvena net du trečdaliai visos mūsų planetoje randamos bioįvairovės. Todėl intensyvus žemės dirbimas, monokultūrų auginimas bei chemijos naudojimas neigiamai veikia visą dirvožemio mitybos tinklą, o tuo pačiu ir patį dirvožemį. Naikinant dirvožemio mitybos tinklą augalai tampa mažiau atsparūs įvairioms ligoms ir kenkėjams, taip pat tampa labiau priklausomi nuo trąšų. O svarbiausia, kad tik sveikame dirvožemyje galima užauginti sveiką maistą, kuriame bus mums būtinų maistinių ir mineralinių medžiagų bei vitaminų“.

Pasak jos, kartais mes net nesusimąstome, kokią didelę įtaką mūsų veiksmai daro klimatui. Dažnai girdime apie anglies dvideginį, bet beveik negirdime apie tai, kaip žmogus sugebėjo sugriauti mažuosius vandens ciklus. Žemėje, kuri nuolat dirbama, kurioje auginamos monokultūros ir taikoma silpna sėjomaina, ilgainiui mažėja organinės anglies kiekis. Jis svarbus vandens dirvožemyje sulaikymui ir jo tolygiam paleidimui sausrų metu, o atėjus liūtims toks dirvožemis geba savyje sulaikyti daug vandens. Jei organinės anglies dirvožemyje – mažai, sausros tampa vis baisesnės, o kiekviena didesnė liūtis tampa potvyniu.

Tiesa, prie mažųjų vandens ciklų sutrikdymo labiausiai prisidėjo medžių kirtimas. Pavyzdžiui, dėl Viduržemio jūros pakrančių betonavimo, apstatymo ir medžių kirtimo ten nebesusiformuoja kraštui būdingos vasaros audros. Tai lemia sausras, pavyzdžiui, Italijoje, ir Ispanijoje, o virš jūros besikaupiantis didesnis vandens garų kiekis lemia potvynius centrinėje Europoje.

Regeneracinio ūkio „Smėlynė“ įkūrėja Justina Kaučikienė su šeima. J. Kaučikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Gelbėti dirvožemį – pasitelkiant regeneracinę žemdirbystę

Kokių priemonių reikėtų imtis, norint situaciją pagerinti? „Smėlynės“ ūkio šeimininkė teigė, kad dirvožemį galima išgelbėti pasitelkiant tinkamas ūkininkavimo praktikas. Idėja taikyti regeneracinio ūkininkavimo praktikas kilo labai natūraliai. Jos vyras Laurynas iš senelio paveldėjo žemės sklypų, kurie iki tol buvo nuomojami dideliam ūkiui.

„Mūsų žiniomis, ta žemė buvo 60 metų dirbama tradicine žemdirbyste: daug arimo, daug chemijos, 2-3 kultūros… Kadangi tai smėlingas dirvožemis, jis ir iš prigimties nėra labai derlingas, o šiuo atveju jis buvo pilnai išeikvotas“, – pasakojo Justina.

Anot jos, tai paskatino pradedančius ūkininkus domėtis regeneracine žemdirbyste. Būtent pastaroji galiausiai leido suprasti, kad derlingiausia žemė visuomet driekiasi ten, kur anksčiau plytėjo pievos, o jos  derlingumą sukūrė žolėdžių, augalų ir dirvožemio mikroorganizmų simbiozė. „Supratome, kad ir mums reikia grąžinti žoliaėdžius gyvulius į mūsų žemes ir juos ganyti taip, kad būtų atkartojami natūralūs gamtos principai, sukuriant funkcionuojančią ekosistemą. Kitu atveju, jeigu paliktume dirvožemį atsikurti sava eiga, jis, ko gero, atsistatytų, bet jau nebe mūsų gyvenimo laikotarpiu“.

Taip „Smėlynės“ ūkyje buvo pradėtas taikyti holistinis ganymo būdas, kai norimų rezultatų siekiama atsižvelgiant į socialinį, ekonominį ir ekologinį kontekstus. „Iš pradžių pradėjome nuo vištų ir ožkų, dabar jau skaičiuojame ketvirtus metus su karvių ganymu. Labai įdomu, kad šiemet galėjome pamatyti aiškius rezultatus – nors šią vasarą buvo stipri sausra, tačiau šieno nupjovėme panašų kiekį kaip ir pernai. Derlingesnis dirvožemis, geresnis vandens išlaikymas leido nepajusti stiprių sausros padarinių“, – sakė ji.

Regeneracinis ūkis „Smėlynė“. J. Kaučikienės nuotrauka

Pokyčių viltis: naujai įkurtas, 20 šalių vienijantis, aljansas

Lietuvoje regeneracinė žemdirbystė nėra labai populiari, jos praktikų kiek daugiau ir plačiau naudoja augalininkystės ūkiai. Visgi visi jie stokoja gyvūnų integracijos – net jeigu ūkininkai ir norėtų tuo užsiimti, kelią pastoja šalyje galiojanti sistema. „Reikia dar labai daug žingsnių žengti, kad augalininkystės ir gyvulininkystės integracija galėtų egzistuoti“, – teigė Justina.

Jos teigimu, jeigu augalininkystės ūkiai daugiau ar mažiau yra suinteresuoti taikyti dirvožemį tausojančias praktikas, atrasti tokių gyvulininkystės ūkių yra problematiška: „Dažniausiai ūkininkai sakosi darantys rotacijas (reguliarus gyvulių perkėlimas iš vienos ganyklos ploto į kitą), bet kokią naudą turi gyvulių pervarymas į kitą vietą kas mėnesį? Idealiausiu atveju turėtų būti rotuojama per dieną po 2-4 kartus. Žinoma, svarbus ir kontekstas, ne visada tokį dažnį įmanoma įgyvendinti.

Visgi gyvulių rotavimas ganyklose rečiau nei kas savaitę netenka prasmės, kadangi karvės gali ėsti selektyviai. Tai lemia pievų kokybės prastėjimą, o ir pačiai karvei savaitę laiko būnant toje pačioje ganykloje labai suprastėja pašaro kokybė, svyruoja svorio priaugimas ir pieningumas (bei jo kokybė). O tai jau nenaudinga ekonomiškai.

Vilties sulaukti pokyčių suteikia š. m. lapkričio 16 d. įvykęs Europos regeneracinės žemdirbystės aljanso (angl. European Alliance for Regenerative Agriculture) įkūrimas. „Jis vienija daugiau nei 20 Europos Sąjungos valstybių ūkininkus. Organizacijos paletė plati – gyvulininkystės, augalininkystės ir mišrūs ūkiai, kurių valdomas plotas siekia nuo 1 iki 3000 ha, tačiau visus jungia ta pati vizija – ūkininkavimas paremtas gamtos principais, orientuotas į rezultatus, pritaikytas konkrečiam kontekstui ir siekiantis socialinės, ekologinės ir ekonominės sveikatos“, – teigė Justina.

Jos teigimu, šis aljansas sieks pakeisti nusistovėjusią tvarką, kai įprastai įstatymai yra nuleidžiami iš viršaus. Šiuo atveju bus dedamos visos pastangos, kad įstatymai būtų priimami atsižvelgiant į pateiktus regeneraciniu ūkininkavimu užsiimančiųjų patarimus.

„Be to, terminas – regeneracinė žemdirbystė – yra dažnai eskaluojamas ne visuomet teisingame fone, paprastai korporacijos greitai panašias frazes pasigauna ir jomis pasinaudoja, padaro eilinį greenwashing‘ą. Vienas iš aljanso tikslų – neleisti korporacijoms sutepti šio termino, kadangi regeneracinis ūkininkavimas neturi aiškaus apibrėžimo, tampa labai lengva pasinaudoti skambia fraze neatnešant jokių teigiamų pokyčių. Dėl to, neseniai įvykusiame COP28 klimato derybų konferencijoje pirmą kartą viešai buvo pristatytas ir mūsų įkurtas aljansas bei baltoji knyga (angl. whitepaper), kurioje, visi aljanso nariai bendru sutarimu aprašėme, ką mes laikome regeneraciniu ūkininkavimu, jo principus ir visą veikimą“, – sakė ji.

Regeneracinis ūkis „Smėlynė“. J. Kaučikienės nuotrauka

Kodėl vartotojai turėtų rinktis regeneracinių ūkių gaminius?

„Daug kas netiki alternatyviais ūkiais, neva tik cheminė žemdirbystė gali išauginti reikiamą maisto kiekį. Jis, aišku, yra svarbus, bet vis dažniau atliktos studijos rodo, kad maiste mažėja mineralinių medžiagų ir labai stipriai mažėja fitocheminių medžiagų (augaliniam maiste randamų natūralių cheminių medžiagų), kurios mūsų maistą daro vaistu. Prie šios tendencijos stipriai prisidėjo cheminė žemdirbystė, kuri puikiai geba užauginti maisto karkasą, bet ne maistingumą. Didžioji dalis chemiškai sudėtingų fitocheminių medžiagų augale atsiranda tik dirvožemio mitybos tinklo dėka. Jei jis nefunkcionuoja, daugumos fitocheminių medžiagų maiste ir nebus. Šiandien esame priversti suvartoti daugiau kalorijų tam, kad savo organizmą aprūpinti reikiamu maistinių ir mineralinių medžiagų kiekiu“, – sakė Justina, – Kas iš to, kad mes užauginame daugiau maisto, jeigu turime jo daugiau ir suvalgyti?“

Pasak jos, tai problema, kuri liečia visus maisto produktus, taip pat ir mėsą: „Mėsa visuomenėje turi negatyvų atspalvį, raginama jos atsisakyti, lyg ji būtų labai nesveika. Bet niekas nekelia klausimo –ar visa mėsa vienoda? Mėsa mūsų mityboje yra nuo seno ir tai, kad jūs ir aš šiandien čia esame –  pakankamai geras įrodymas, kad mėsa nebuvo nuodas“.

Visgi Justina pažymėjo, kad šiandien gyvūnai auginami visai kitaip. Pavyzdžiui, suintensyvinus žolėdžių mitybą grūdais, skiriasi jų duodamo pieno ir mėsos kokybė. Žole maitintų galvijų piene ir mėsoje yra daugiau mūsų sveikatai naudingų fitocheminių medžiagų, mineralų ir vitaminų, joje randama mažiau Omega-6 riebalų rūgščių, kurios sukelia uždegiminius procesus mūsų organizme. „Tad sakyti, kad visa mėsa yra blogai yra mažų mažiausiai neteisinga. Mes turime kalbėti kaip gyvūnai yra auginami ir kokią įtaką tai turi mėsos kokybei, jau net nekalbant apie tai, kad skirtingi auginimo būdai turi ir skirtingą poveikį aplinkai“, – sakė ji.

Pokalbiui besibaigiant pašnekovė svarstė, ar korektiška kalbėti apie gerą ir blogą maistą, kai yra žmonių, kurie negali įsigyti ir pigiausių produktų: „Tačiau man atrodo svarbu pažymėti, kad kaina, kurią mes sumokame už maistą prekybos centre – nėra galutinė. Už tą prastą produktą, kuris stokoja maistinių medžiagų, mes sumokame ir mokėdami mokesčius, valstybės teikiamų subsidijų forma. Valstybei remti tokį maistą yra nekorektiška. Kaip kad teko girdėti posakį – jeigu jums patinka klimato chaosas ir nesveiki žmonės, tai ir toliau investuokit į cheminę žemdirbystę. Tiksliau ir nepasakysi“.